Priklausymas rusų tautai visada buvo susijęs su vienokio ar kitokio ortodoksinio tikėjimo išpažinimu“ – šie garsaus rusų filosofo Nikolajaus Berdiajevo žodžiai iki šiol aktualūs. Vietoj stačiatikybės ir marksizmo ant nacionalinės ideologijos pjedestalo vis įnirtingiau veržiasi senas ir gerai pažįstamas rusų imperializmas.
Pats žodis „imperija“, sovietinės ideologijos apaštalų prakeiktas kaip išnaudotojiškos sistemos atributas, yra artimas šiuolaikinės rusų visuomenės viršūnių, o neretai ir inteligentų, sielai bei kūnui. Vladimiro Putino atgaivintos caro rūmų apeigas primenančios ceremonijos, impozantiška Kremliaus aplinka, milžiniški Rusijos teritorijos plotai, imperialistinė istorija žadina galingos imperijos nostalgiją, kurią tuoj pat stengiasi išnaudoti ne tik įvairiausio plauko politikai, bet ir valdantysis režimas.
Rusijos valstybės elitas gana aktyviai ieško nacionalinės ideologijos, kuri ne tik įteisintų KGB ir sovietinių biurokratų, tapusių naujaisiais verslininkais, dominavimą, bet ir suteiktų vertybinį pamatą naujajai Rusijai. Raudonasis ir rudasis imperijos projektai dvelkia senamadiškumu, tad plataus palaikymo vargu ar sulauks, todėl atsiveria niša modernesniems imperijos kūrimo planams.
Savotišką imperijos koncepciją pasiūlė Boriso Jelcino laikų reformatoriai, pirmiausia „Rusijos privatizuotojas“ Anatolijus Čiubaisas, pasisakantis už stiprios kapitalistinės ir liberalios Rusijos imperijos sukūrimą. Nors praktiškai nė viena politinė jėga ar politikas nesiskelbia liberalios imperijos projekto šalininku, labai dažnai ši koncepcija laikoma dabartinės Rusijos režimo siekiamybe.
Pirmą kartą šiuolaikinės Rusijos istorijoje liberalios imperijos koncepcija buvo paskelbta dar 2003 m. prieš pat Dūmos rinkimus. Tuometis Dešiniųjų jėgų sąjungos lyderis A. Čiubaisas siekė patraukti žiniasklaidos ir intelektualų dėmesį, tačiau partija jo plano į programą neįtraukė. Kur kas plačiau ir aiškiau liberalios imperijos planą išdėstė kitas liberalų veikėjas Leonidas Gozmanas.
Autoritarinės Rusijos liberali imperija
Rusijos liberalų teoretikų teigimu, Rusijos Federacija dėl savo teritorijos ir ekonominės galios yra natūrali posovietinės erdvės lyderė. Jos BVP kelis kartus viršija bet kurios NVS šalies BVP. Migracijos srautai taip pat nukreipti į Rusiją. Tai suteikia Rusijai galimybę tapti posovietinės erdvės ekonominės raidos ir nacionalinio saugumo garantu. Ši misija turi būti užsienio politikos strateginiu tikslu. Kadangi Rusija visada veržėsi tapti galinga imperija, bet kokie bandymai atsisakyti šio „istorinio kelio“, izoliacionizmas yra ekonomiškai ir politiškai beprasmiški. Liberalios imperijos projekto autorių manymu, norint užtikrinti Rusijos ūkio konkurencingumą pasaulinėje rinkoje, valstybė turi garantuoti sąžiningas konkurencijos sąlygas, nes taip bus išvengta technologinio atsilikimo. Kitas liberalios imperijos uždavinys yra priešintis kitų valstybių nekonkurenciniams, prieš laisvąją rinką nukreiptiems veiksmams, aktyviai padėti Rusijos bendrovių ir verslo ekspansijai. Rusų liberalų teoretikai turi gana savotišką požiūrį į Rusijos sąjungininkus NVS erdvėje. L. Gozmano teigimu, Rusijos valdžia turi palaikyti tik demokratinius politinius režimus ir atsisakyti savavališkų diktatūrų paslaugų, nes jos nelinkusios vykdyti savo pažadų. Demokratiniai kontrolės mechanizmai suteiktų Rusijai galimybę veikti procesus iš vidaus. Liberali Rusijos imperija turi aktyviai palaikyti kiekvieną, kas posovietinėje erdvėje priskiria save rusų civilizacijai. Rusų mažumų teisių apsauga turi tapti Rusijos valstybės užsienio politikos prioritetu.
Kodėl Rusija netaps imperija?
A. Čiubaiso ir L. Gozmano programiniai liberalios imperijos kūrimo principai atrodo gana įdomūs, tačiau „kreivų veidrodžių šalies“ demokratiškumas ir jos ištikimybė liberalioms vertybėms daugiau tariama. Kad Rusija yra posovietinės erdvės galingiausia šalis, vargu ar kas bandytų neigti, tačiau lyderystė susijusi ne tik su karine ir ekonomine galia. Pirmiausia reikia patrauklaus šalies plėtros modelio. Kažin, ar Rusija gali pretenduoti į tokį vaidmenį. Jos ekonominė ir politinė sistema gal ir priimtina Vidurinės Azijos autokratams, tačiau didelė dalis visuomenės, pirmiausia jaunimas, tikrai nesieja savo šalies klestėjimo su Rusija. Kultūrine prasme Rusija taip pat pralaimi, nors jos kinas ir populiarioji kultūra užima didelę dalį NVS kultūrinės produkcijos. Į NVS kultūrinę erdvę vis labiau skverbiasi Holivudo ir amerikietiška popkultūra. Politinių organizacijų lyderiai ir atskiri politikai rečiau demonstruoja atvirą lojalumą Rusijai ir dar rečiau skelbia prorusiškas politines programas, nes tokia politika sulaukia vis mažesnio gyventojų palaikymo. Siekiai užtikrinti sąžiningą konkurenciją daugeliu atvejų ir lieka siekiais, nes niekam ne paslaptis, kad Rusijoje biznį lengviausia „prasukti“ tam, kas randa kalbą su Kremliaus šeimininkais. Ne paskutinėje vietoje ir geopolitiniai argumentai: kuriam iš didžiųjų globalios politikos žaidėjų naudingas stiprios, kad ir liberalios Rusijos atsiradimas? Užtenka paskaityti vien Zbignevo Bzežinskio „Didžiąją šachmatų lentą“. Kinijai taip pat nepatiktų, kad posovietinės erdvės gamtinius išteklius kontroliuotų „Maskvos liberalai“, kurie vargu ar būtų geresni partneriai už labiau sukalbamus ir silpnesnius vietos autokratus.
Žinoma, iš anksto palaidoti liberalių rusų politikų projektų nereikėtų, tačiau greičiausiai iš didingų planų liks tik nesėkmingi bandymai kurti kažką senoviškai nauja. Rusų posakis „Norėjom kaip geriau, o išėjo kaip visada“ gali tapti iškalbinga epitafija ant liberalios imperijos plano antkapio.
