Jaunimas – savigynos organizacijose
Sirena pradeda kaukti lygiai penktą ryto, ir iškart per megafoną pasigirsta vyriškas balsas: „Keltis, po trijų minučių rikiuotis lauke!“ Karines uniformas vilkintys jaunuoliai stveria kuprines, automatus, dunda laiptais žemyn. Lauke dar tamsu. Gatvės šviestuvo prieblandoje būrio vadas, vardu Piotras, skaito kovinį įsakymą. „Priešas pasiuntė desantą“, – praneša jis. Dabar jo vadovaujamas būrys privalo aptikti diversantus ir juos sunaikinti.
Gautasis įsakymas, žinoma, nebus šį rytą įvykdytas. 17 karių, kurie tokį ankstų rytą žvaliai stovi šaltyje, iš tikrųjų yra kolegijų ar universitetų studentai. Jų naktinė stovykla įsikūrusi ne kareivinėse, o Karolio Wojtylos vardo vidurinėje mokykloje Varšuvos pakraštyje, rašo Vokietijos savaitraštis „Stern“. O jų automatai pagaminti iš plastiko. Tai sukarintos jaunimo organizacijos „Strzelec“ („Šaulys“) nariai. Jaunieji šauliai labai entuziastingai vykdo savo pareigas ir beveik kiekvieną sekmadienį praleidžia mokymuose vienoje iš savo stovyklų. Kito užsiėmimo metu, pasak Piotro, jo būrio nariai mokysis naujų techninių gynybos priemonių, pavyzdžiui, kaip veikti gatvių mūšių sąlygomis.
Sąjungos „Strzelec“ nariai mokymus rengia daugelyje Lenkijos vietų. Pasak savaitraščio, šiandien daug lenkų jaunuolių panoro tapti savanoriais šauliais: iš viso šioje organizacijoje dabar yra apie 10 tūkst. narių. Didelė Lenkijos visuomenės dalis karą kaimyninėje Ukrainoje laiko tiesioginiu pavojumi savo šaliai ir prireikus nori ginklu ginti savo palyginti jauną demokratiją. Beveik kiekvienas šalies, kuri taip dažnai per savo istoriją buvo puldinėjama kaimyninės valstybės ir tik 1989 m. išsilaisvino iš komunizmo, gyventojas vėl laiko Rusiją priešiška ir nenuspėjama valstybe, rašoma leidinyje. Vladimiras Putinas čia laikomas pavojingu agresoriumi: jis Lenkijoje, kaip ir daugelyje Ukrainos sričių, dažnai lyginamas su Hitleriu, o socialiniuose tinkluose pravardžiuojamas Putleriu.
Grėsmė išaugo
Paplitusios antiputiniškos nuotaikos gausina ne tik jaunųjų Lenkijos šaulių gretas, pastebi „Stern“. Šalyje veikia dar apie 120 savanoriškų sukarintų savigynos organizacijų, o bendras jų narių skaičius, įskaitant visų amžiaus grupių atstovus, siekia 80 tūkst. ir vis didėja. Žmonės patys perka uniformas, įrenginėja pratyboms skirtas vietas, moko jaunimą. Su profesionalia Lenkijos kariuomene, kurioje tarnauja 100 tūkst. karių ir karininkų (dar 20 tūkst. karių yra rezerve), sąjunga „Strzelec“ lig šiol beveik neturėjo jokio sąlyčio. Tačiau dabar situacija keičiasi. Neseniai Lenkijos gynybos ministerija į pasitarimą pakvietė 500 sukarintų organizacijų, tarp jų ir „Strzelec“, atstovų. Šiame susitikime daugiausia buvo kalbama apie tai, kaip savigynos organizacijos prireikus galėtų padėti reguliariajai armijai ir prisidėti prie savo krašto gynybos.
Šį pasitarimą inicijavo šešiasdešimtmetis generolas Boguslawas Pacekas: Lenkijos gynybos ministerija paskyrė jį atsakingu už ryšius su krašto savigynos organizacijomis, ir dabar šis energingas vyras per kelis mėnesius išvažinėjo visą Lenkiją, kad juos sutvirtintų ir išplėtotų, rašo „Stern“. „Aš buvau nustebintas, kai pamačiau, koks motyvuotas mūsų jaunimas. Daugelyje kitų šalių, ko gero, reikėtų jauniems žmonėms mokėti už tai, kad jie prisiimtų tokią naštą“, – sakė generolas.
Generolas B.Pacekas, kaip NATO ryšių karininkas konsultuojantis ir Ukrainos gynybos ministeriją, prisipažįsta esantis rimtai sunerimęs. Anot jo, po to, kai prieš 3 mėnesius V.Putinas pristatė naują savo šalies karinę doktriną, pavojus visoms su Rusija besiribojančioms valstybėms pastebimai išaugo. Pagal šią doktriną Rusija NATO pajėgas prie savo sienų laiko grėsme savo saugumui ir pasilieka teisę atsakyti į bet kokį užpuolimą naudodama branduolinius ginklus.
Lenkijos sostinėje vis dažniau šaukiami Nacionalinio saugumo tarybos posėdžiai. Vokiečių žurnalistai pabrėžia, kad nervingumas jaučiamas ir kaimyninėje Lietuvoje, kurioje dėl „geopolitinės situacijos“ atnaujinamas šaukimas į kariuomenę. „Mes paprasčiausiai nežinome, kas gali nutikti“, – aiškina generolas B.Pacekas. Žinoma, pasak jo, nėra nė ko kalbėti apie jaunimo siuntimą į karą. Jis primena, kad šaulių sąjunga Lenkijoje veikia nuo 1910 m., o jos narių patriotizmas yra svarbi Lenkijos, kuri 123 metus, nuo 1795-ųjų iki 1918-ųjų, buvo ištrinta iš Europos žemėlapio ir itin sunkiomis sąlygomis vėl atsistojo ant kojų, savasties dalis. „Svarbiausia šiuo metu – ne bauginti visuomenę, o parodyti jai, kad ateityje mūsų laukia nelengvi laikai“, – teigia generolas.
Kas penktas šaulys – mergina
Skirtingai nuo jo, septyniolikmetis Mateuszas Petkowas visai ramiai vertina padėtį savo šalyje, rašoma savaitraštyje. Jis dalyvavo K.Wojtylos mokykloje surengtose naktinėse šaulių pratybose, jau beveik metus savaitgalius leidžia šios organizacijos stovyklose, o šiaip mokosi kolegijoje, ketina tapti aviacijos mechaniku. Į šaulius jis sakosi įstojęs ne tik dėl karo Ukrainoje, jam paprasčiausiai patinka vilkėti uniformą ir leisti laiką sukarintose stovyklose. Nors mama nenori, kad jis kada nors eitų į karą, jai esą patinka, kad sūnus nori ginti savo šeimą.
Mateuszas be jokių iliuzijų „Stern“ žurnalistams dėsto, kas gali atsitikti, jei padėtis iš tikrųjų komplikuosis. „Atvirame kare mes neturime jokių šansų, – sako jis. – Mums belieka tik partizaninis karas, ir mes jam rimtai ruošiamės.“
O Majai Wysoczanskai vos 19 metų, bet ji jau 3 metus yra sąjungos „Strzelec“ narė. Su taisyklėmis ir griežtais reikalavimais būsimiesiems šauliams ji susipažino dar parengiamojoje 12 dienų stovykloje, įrengtoje Krokuvos-Čenstachavos aukštumoje. Savigyna, pirmosios pagalbos teikimas, pagalba katastrofų atveju, dažasvydžio žaidimas – visa tai jai labai patiko. „Prieš Dievą, savo pačios sąžinę ir visus šaulius prisiekiu, kad visą mano gyvenimą Lenkijos Respublika man bus aukščiau už viską, ir kad ginsiu ją iki paskutinio atodūsio, taip pat tarnausiu jai visais savo darbais ir ketinimais. Tepadeda man Dievas“, – tokią priesaiką ji davė įstojusi į šaulių organizacijos gretas.
Pasak Majos, apie 20 proc. visų šaulių – merginos. Karą Ukrainoje ji laiko rimta grėsme, tačiau baimės dėl to nejaučia. Kaip ir Mateuszas, ji nėra pernelyg religinga, laikosi nuosaikių pažiūrų, o požiūrį į ES išreiškia patriotiškai: „Aš labai tikiuosi, kad lenkiškos vertybės yra ir europietiškos vertybės.“
Vesterplatės pavyzdys
Suprantama, nemiega ne tik sukarintos Lenkijos savanorių organizacijos, bet ir jos kariuomenė. Pernai Lenkija 13 proc. padidino išlaidas gynybai, o šiais metais planuoja padidinti dar 20 proc. Pasak Stokholmo taikos problemų tyrimo instituto (SIPRI) karinių išlaidų programos vadovo Samo Perlo-Freemano, Lenkija jau parengė ginkluotės ir karinės technikos modernizavimo planus, tačiau krizė Ukrainoje privertė pagreitinti kai kurių programų, pavyzdžiui, susijusių su tolimojo nuotolio raketomis ir koviniais sraigtasparniais, įgyvendinimą. SIPRI ekspertai prognozuoja, kad Lenkijos, kuriai pavyko išvengti 2008 m. Europą apėmusios ekonominės krizės pasekmių, išlaidos gynybai viršys 2 proc. šalies bendrojo vidaus produkto.
Būtent toks tikslas ir buvo paskelbtas prieš 7 mėnesius Velse vykusiame NATO šalių vadovų susitikime. Tačiau kraštą gina ne raketos ir pabūklai, nors ir patys moderniausi, o žmonės. Svarbiausia, kad ir jaunoji lenkų karta tebeturi ryžto priešintis norintiems jų tėvynėje jėga įvesti savo tvarką. Prisimindami 70-ąsias Antrojo pasaulinio karo veiksmų Europoje pabaigos metines, neturėtume užmiršti ir paties pirmojo šio karo mūšio. Jis įvyko Lenkijoje, Vesterplatėje prie Gdansko, kurios gynėjai taip didvyriškai pasipriešino Vermachtui, kad vokiečių karinė vadovybė buvo priversta parodyti pagarbą galiausiai įveiktiems lenkų įgulos kariams. Galima neabejoti, kad Vesterplatės gynėjų pavyzdys įkvėps dar ne vieną lenkų kartą.
