Lenkijoje gyvai diskutuojamas sodų bendrijų likimas. Kai kurios jų tapo žaliomis oazėmis tarp modernių stiklo ir betono statinių miestuose, bet į žemes gviešiasi nekilnojamojo turto plėtotojai. Sodelių savininkai bando gintis – ne visus plotus mieste reikia užasfaltuoti ar užstatyti, praneša LRT Televizijos naujienų tarnyba.
Lenkijos sostinėje Varšuvoje tokių oazių dešimtys. Buvę šalies vadovai nutarė, kad darbininkai puikiai gali pailsėti augindami gėles ir krūmus jiems skirtuose plotuose. Ši kaimo idilė gyvuoja pačiame Varšuvos centre, todėl nesunku suvokti – geidžiamas kąsnelis nekilnojamojo turto plėtotojams.
Pastačius daugiaaukštį namą būtų galima geriai uždirbti. Bet kol kas tai tik teorija, statybų plėtotojams liesti jų nevalia, nes juos gina kolektyvinio sodo įstatymas.
Vis dėlto, šalies konstitucinis teismas nusprendė – tokia padėtis neamžina, ji turi keistis, sodų šeimininkai negali turėti išimtinės teisės į šiuos plotus. Bendrijų nariai sunerimo – tai nekilnojamojo turto plėtotojų spaudimas, spausdami po vieną jie supirks iš savininkų visus skypelius.
„Manau, kad konstitucinio teismo sprendimas – žingsnis ta linkme, kad iš mūsų atims šiuos puikius plotus, kurie mums tikras rojus, galime pailsėti, praleisti laisvalaikį, pasidžiaugti gamta, gyvūnais. Čia gyvena ežiai, mačiau net lapę, bet niekas nenori tuo patikėti“, – teisėsaugos sprendimu stebisi pensininkė Krystyna Pakulska.
Kova dėl sodelių tik dalis Lenkijoje putojančio ginčo tarp modernumo ir noro išsaugoti bendruomenes, šeimos vertybes. Žlugus komunizmui, Lenkija taip entuziastingai pasinėrė į rinkos ekonomiką, kad dabar joje daugiau kapitalizmo negu kai kuriose Vakarų šalyse. Tiesa, čia soduose niekas nepasikeitė – tik nauja karta toliau augina gėlės, daržoves, miesto cente gyvena kaimo ritmu.
„Negalima viso miesto tiesiog užbetonuoti. Miestai skirti žmonėms, o ne tik nekilnojamojo turto plėtotojams, kad šie turtėtų statydami dangoraižius“, – mano sodų bendrijų asociacijos pirmininkas Eugeniuszas Kondrackis.
Vis dėlto Lenkijai labai reikia nekilnojamojo turto plėtotojų investicijų, o Europos Sąjungos fondų pinigai netekės taip laisvai kaip anksčiau. Pavyzdžiui, šiuo metu vienam gyventojui Varšuvoje vidutiniškai tenka vos du kvadratiniai metrai įstaigų, Europos Sąjungoje – penki. Todėl nekilnojamo turto plėtotojai, aktyviai dairęsi po sodų bendrijų plotus, dabar atsitraukė, bet, ko gero, neilgam.
Jolanta PAŠKEVIČIŪTĖ
