Kadaise tai buvo vienas pirmųjų ir sėkmingiausių Amerikos minkštosios galios pavyzdžių – jis suvaidino svarbų vaidmenį JAV pergalei Šaltajame kare.
1949 m., susikūrus Rytų blokui, Jungtinėse Valstijose atsirado „Laisvosios Europos komitetas“ – formaliai visuomeninė organizacija, kurios tikslas buvo pasipriešinti komunistinei ekspansijai.
Jam priklausė Antrojo pasaulinio karo generolas Dwightas Eisenhoweris, žiniasklaidos magnatas Henry Luce‘as, garsus kino režisierius Cecilis DeMille‘is ir kiti žymūs žmonės.
Komitetas paskelbė „Laisvės kryžiaus žygį“ – kampaniją, kurios tikslas buvo surinkti lėšų ideologinei kovai su komunizmu.
Iš tikrųjų tai buvo priedanga. „Laisvosios Europos komitetą“ kontroliavo Politinio koordinavimo biuras – naujai įkurtos CŽV padalinys, atsakingas už slaptas operacijas užsienyje.
„Kryžiaus žygis“ buvo reikalingas siekiant formaliai įsisavinti biudžeto pinigus, kuriuos komitetas gaudavo iš CŽV.
CŽV propaguojamas ideologinis naratyvas buvo paprastas: komunizmas yra ne kas kita kaip naujas Rusijos imperializmo „apvalkalas“. O „Komiteto už laisvą Europą“ kovos forma buvo sugalvota beveik atsitiktinai.
Iš karto po karo ir Vokietijos padalijimo amerikiečių okupacinė administracija įsteigė „Amerikos sektoriaus radiją“.
Jis buvo skirtas Vakarų Berlynui, tačiau netrukus jo imta klausytis ir SSRS okupuotame Rytų Berlyne. Amerikos okupacinei administracijai vadovavęs D. Eisenhoweris, jo pavaduotojas ir įpėdinis, generolas Lucius Clay ir jų štabas greitai suprato, kad tai suteikia jiems didelį pranašumą ideologinėje kovoje.
CŽV nusprendė šį modelį pakartoti visoje Rytų Europoje. Taip atsirado „Laisvosios Europos radijas“. 1950 m. jis pradėjo transliuoti visomis pagrindinėmis Rytų bloko kalbomis: čekų, slovakų, rumunų, vengrų, lenkų ir bulgarų.
Pagrindinė būstinė buvo Miunchene, labiausiai į rytus nutolusiame iš didžiųjų vakarietiškų miestų ir svarbiame Rytų Europos emigracijos centre.
„Geriausia propaganda – jokios propagandos“
„Laisvosios Europos radijas“ vadovavosi principu: „Geriausia propaganda – jokios propagandos.“ Jis neužpildė eterio bangų tiesmukais komunizmo pasmerkimais.
Radijuje daugiausia dirbo emigrantai iš atitinkamų šalių, kurie galėjo kreiptis į klausytojus kaip į savus. Naujienos ir politinės analizės buvo daugiau ar mažiau neutralios.
Skambėjo daug populiarios vakarietiškos muzikos. Patrauklus Vakarų įvaizdis ir SSRS, kaip engėjos, įvaizdis formavosi palaipsniui ir savaime.
Svarbiausia Laisvosios Europos radijo kūrimo figūra buvo Amerikos žvalgybos veteranas Allenas Dullesas. 1940-1950 m. antroje pusėje, eidamas įvairias patarėjo pareigas, jis faktiškai dirbo CŽV ir Amerikos politinio elito ryšininku.
1951 m. jis tapo CŽV planavimo direktoriaus pavaduotoju (slaptų operacijų koordinatoriumi). Po dvejų metų D. Eisenhoweris tapo JAV prezidentu ir paskyrė A. Dullesą CŽV direktoriumi.
„Laisvosios Europos radijas / Laisvės radijas“ kol kas ir toliau gaus federalines lėšas
„Laisvosios Europos radijo“ darbas buvo pripažintas sėkmingu, o po poros metų CŽV manė, kad antikomunistinę „ne propagandą“ reikėtų taikyti ir pačiai SSRS.
Šį kartą priedangos įkūrėjo vaidmenį atliko CŽV prižiūrimas Amerikos tautų išlaisvinimo komitetas.
Kaip ir „Laisvasis Europos radijas“, komitetas apeliavo į SSRS tautų nacionalinius jausmus, priešindamas jas komunizmui kaip naujai rusiškojo imperializmo formai. Jis užmezgė ryšius su ukrainiečių, baltarusių, kartvelų (tuo metu gruzinų), armėnų ir kitomis diasporomis.
Radijas „Išsivadavimas“, sukurtas pagal „Laisvosios Europos radijo“ įvaizdį, 1953 m. kovo 1 d. pradėjo transliuoti rusų kalba.
Iki metų pabaigos ji pradėjo transliuoti 17 SSRS kalbų, įskaitant gruzinų, armėnų, azerbaidžaniečių, uzbekų, kazachų, tadžikų, avarų, čečėnų ir totorių. Ukrainiečių kalba pradėta transliuoti 1954 m.
1959 m. Radijas „Išsivadavimas“ buvo pervadintas į „Laisvės radiją“. Iki to laiko sovietų valdžiai pavyko visiškai nuslopinti nacionalinio išsivadavimo judėjimus.
Tais pačiais 1959 m. Miunchene sovietų agentas nužudė ukrainiečių nacionalistų lyderį Stepaną Banderą. Propagandos dėmesys buvo nukreiptas į politinių laisvių ir žmogaus teisių idėjų propagavimą.
1967 m. amerikiečių kairiųjų žurnalas „Ramparts“ paskelbė žurnalistinį tyrimą apie CŽV veiklą JAV viduje.
Buvo įrodyta, kad agentūra slapta finansavo daugelį formaliai nepriklausomų antikomunistinių organizacijų ir naudojo jas Vietnamo karui pateisinti. Tarp jų buvo „Laisvosios Europos radijas“ ir „Laisvės radijas“.
Po ilgų procedūrų Kongrese CŽV buvo uždrausta tęsti šią veiklą. Tačiau Amerikos administracija nenorėjo prarasti tokio svarbaus turto.
1973 m. įvyko reforma: abi radijo stotys buvo sujungtos į vieną ir įregistruotos kaip pelno nesiekianti organizacija, oficialiai finansuojama iš JAV federalinio biudžeto. Deklaruojamas organizacijos tikslas buvo „nešti tiesą“ tiems, kurie gyvena už geležinės uždangos.
„Laisvosios Europos radijas / Laisvės radijas“ nebebuvo Amerikos propagandos organizacija griežtąja prasme: jokia agentūra negalėjo oficialiai diktuoti jo redakcinės politikos. Tačiau faktiškai jis vis dar atliko ideologinės kovos funkciją.
Buvo manyta, kad 2025 m. „Laisvosios Europos radijas / Laisvės radijas“ nustos egzistuoti, kai D. Trumpo administracija atėmė iš jo valstybės pinigus, tačiau praėjus dienai po to, kai federalinis teisėjas laikinai užblokavo D. Trumpo administracijos pastangas nutraukti federalines lėšas „Laisvosios Europos radijui / Laisvės radijui“, prezidento vyresnysis patarėjas agentūroje, kuri prižiūri šį transliuotoją, panaikino tinklo dotacijų atšaukimą, rašoma „The Independent“.
Laiške „Laisvosios Europos radijo / Laisvės radijo“ vadovui Steve‘ui Capusui Kari Lake‘as rašė, kad JAV Pasaulinės žiniasklaidos agentūra „atšaukė“ ankstesnį laišką, kuriuo „buvo nutraukta jūsų dotacijos sutartis“, ir kad „Laisvosios Europos radijas“ kol kas ir toliau gaus federalines lėšas.
„Laisvės radijas“ tapo svarbiausiu laisvos informacijos šaltiniu SSRS
Radijas išsamiai nušvietė svarbiausius įvykius, kuriuos oficialioji komunistinė spauda stengėsi nutylėti, pavyzdžiui, 1956 m. Vengrijos sukilimą, 1961 m. Berlyno krizę ir 1968 m. Prahos pavasarį.
SSRS ir jos palydovai bandė „užgniaužti“ jo transliacijas užkimšdami radijo eterį trukdžiais. Tai nepadėjo: „priešo balsai“ vis tiek prasiverždavo, o milijonams sovietų piliečių „Laisvės radijo“ klausymasis tapo įprasta praktika.
7 dešimtmetyje, kai disidentai intelektualai pradėjo gana masiškai emigruoti iš SSRS, radijas įgijo papildomą funkciją.
Daugeliui kūrybinių profesijų emigrantų jis tapo pragyvenimo šaltiniu. 1972 m. čia įsidarbino rašytojas Anatolijus Kuznecovas, 1974 m. – poetas Aleksandras Galičius, 1975 m. – rašytojas Viktoras Nekrasovas. 8 dešimtmetyje „Laisvės radijuje“ dirbo Vasilijus Aksionovas ir Sergejus Dovlatovas.
Daugelis klausytojų sužinojo apie istorinius epizodus, kurie neatitiko oficialaus sovietinio pasakojimo: Kronštadto ir Tambovo sukilimus, Holodomorą, Stalino represijų mastą ir kitus.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
