Dabar, kuomet ekonomika išgyvena savo stagnacijos laikotarpį dėl tarptautinių sankcijų ir žemų naftos kainų, rezonansinė byla dėl kyšininkavimo aiškiai pademonstravo, kaip Rusijos visuomenės privilegijuotieji pademonstravo prasidėjusią kovą dėl gerokai sumenkusio ekonominio pyrago, siekdami persvaros prieš savo tiesioginius oponentus, pasinaudodami dažnai korupcija apimtais valdininkais ir teismais.
Ištyrus pokalbių įrašus, – tarp dviejų Kremliaus šulų – kuriuos pateikė kaltintojai byloje, teismas išgirdo dviejų asmenų primygtinai mandagų pokalbį, nors vienas jų, slapta įrašinėdamas pokalbį, turėjo intencijų pasodinti kitą ilgam į kalėjimą.
Igoris Sečinas, įtakingas Rusijos valstybinės gigantės „Rosneft“ direktorius, ypatingai šiltai, niekuo neišduodamas savo tikrųjų ketinimų, pasikvietė dabar jau buvusį ekonomikos ministrą Aleksejų Uliukajevą į susitikimą – ir netgi jį vadino „brangiuoju“.
A. Uliukajevas sutiko susitikti ir pasakė, kad būtų laimingas pasikalbėti su I. Sečinu.
Vėliau, jau paties susitikimo metu jie ir toliau keitėsi malonybėmis, o I. Sečinas savo kolegai įteikė naminė dešros krepšį dovanų.
Tačiau iš tiesų šis pokalbis buvo ne itin draugiškas. I. Sečinas dabar tvirtina, kad A. Uliukajevas reikalavo iš jo kyšio už tai, kad „pašalintų klausimus“ dėl eilinio sandorio sudarymo. Anot A. Uliukajevo, jis paprasčiausiai susidėjo krepšį su dešromis į rankinę, kurioje turėjo būti vynas, tačiau kurioje, kaip vėliau jis savo nuostabai aptiko, buvo tvarkingai sukrauti 2 mln. dolerių grynais.
Vėlų lapkričio vakarą FST agentai suėmė A. Uliukajevą, o V. Putinas skubiai jį atleido iš ekonomikos ministro posto.
Pasak analitikų, šis epizodas yra nerimą keliantis politinio klimato pokyčių Rusijoje požymis. Blogiausiu atveju, anot jų, jis gali liudyti apie grįžimą prie sovietinių laikų epochos tradicijų, kurių metu darbas ministerijose reiškė ėjimą įtemptu lynu virš GULAGo.
Iš tiesų tai A. Uliukajevo sulaikymas tapo pirmuoju einančio pareigas ministro suėmimu per visą posovietinį laikotarpį, pažymima „Novaja Gazeta“. Jeigu jį pripažintų kaltu, politikui grėstų 15 metų kalėjimo.
Laikraščio duomenimis, ši operacija buvo pradėta tam, kad „būtų sumažinta taip vadinamųjų liberalų įtaką valdžioje“.
„Tai itin nemalonus posūkis elitui“, – pareiškė Maskvos tarptautinių santykių instituto istorikas Valerijus Solovejus, komentuodamas epizodą, kuris, anot paties A. Uliukajevo, buvo „provokacija“. Jis tapo ne pirmuoju valdininku, kuris dėl to nukentėjo. 2015-aisiais Vladimiras Jakuninas, senas V. Putino pažįstamas ir ilgametis Rusijos geležinkelių direktorius, paliko savo postą, nesugebėjęs užsitikrinti valstybinių subsidijų gavimo.
I. Sečinas taip pat buvo įtrauktas į rezonansinę bylą, kurioje verslininkui Vladimirui Jevtušenkovui keliems mėnesiams buvo skirtas namų areštas. Dar prieš A. Uliukajevo areštą tarp jo ir I. Sečino kilo konfliktas dėl kitos sutarties – susitarimo dėl „Rosneft“ akcijų už 11 mlrd. dolerių pardavimą bendrovei „Glencore“ bei Kataro suvereniam fondui. A. Uliukajevas priešinosi Rusijos valstybės fondų panaudojimui šio sandorio metu, tačiau galų gale valstybinis bankas VTB vis tik finansavo sutartį.
A. Uliukajevas ir I. Sečinas jau daugelį metų kovoja vienas su kitu. Pastarasis, artimas V. Putino draugas, pasisakė už tai, kad Rusija grįžtų prieš ekonomikos, kurioje didelis svoris skiriamas valstybiniam sektoriui, ypač naftos pramonėje. A. Uliukajevas, buvusio premjero Jegoro Gaidaro – posovietinės privatizacijos architekto ir rinkos ekonomikos auklėtinis – atstovavo liberalųjį sparną. Tačiau, matyt, pralošė šioje kovoje.
Dabar sulysęs A. Uliukajevas, reguliariai lankosi viename iš Rusijos teismų, kur vyksta jo bylos klausymai, ir stebi prieš jį pateikiamus FST agentų parodymus.
I. Sečino teigimu, likus kelioms savaitėms iki anksčiau minėto pokalbio, buvęs ministras žaidžiant biliardą jam ženklu parodė, jog tikisi kyšio – parodė du pirštus, tai yra 2 mln. dolerių. „Rosneft“ vadovo teigimu, ekonomikos ministras iš jo reikalavo kyšio mainais į atsitraukimą „Bašneft“ nacionalizavimo klausimu. Šį sandorį vadino „privatizacija“, nors A.Uliukajevas tam prieštaravo pastebėjęs, kad „Bašneft“ įsigyja valstybinė bendrovė.
Anot Igorio Bunino, Politinių technologijų centro prezidento, reikalas buvo net netame, kad A. Uliukajevas trukdė I. Sečino bandymams išplėsti jo naftos bendrovę. Esmė buvo dar ir tame, kad jis pateko nemalonėn, nes perduodavo V. Putinui nemalonius ekonominės situacijos rezultatus.
„Pas mus carinis režimas, – aiškino I. Buninas. Mums negalima jaudinti prezidento, sakant jam: „Jūsų planai atves į katastrofą“.
Tačiau ne viskas vyksta taip, kaip norėtų I. Sečinas. Klausymai, kurie turėjo būti uždari, tapo prieinami žurnalistams, o tai leido sužinoti karikatūrines I. Sečino operacijos smulkmenas – tokias, kaip krepšelis su dešromis.
Sprendžiant iš teisme pateiktų pokalbių, „Rosneft“ vadovas, tikėtina, žinojo, kad jo priešininką netrukus suims ir šis pateks į kalėjimą, todėl jis specialiai pokalbių metu liesdavo jautrias temas, kurios buvo nesantaikos priežastimi tarp Rusijos ekonomikos elito atstovų daugelį metų.
Neseniai teisme vienas iš FST agentų, kuris dalyvavo ministro suėmimo operacijoje papasakojo, kad sustabdęs A. Uliukajevo automobilį surado rankinėje ne dešra ir vyną, o supakuotas 100 dolerių kupiūras.
Rusijos žiniasklaidoje pažymima, kad A. Uliukajevas neturėjo kitos išeiti, tik priimti I. Sečino dovanas, nes šis, būdamas užkietėjusiu medžiotoju, dažnai savo verslo partneriams ir valdininkams įteikdavo naminės šernienos dešros. Jie gaudavo dešros, o ant pakuotės išvysdavo firminį prekės ženklą – „Nuo Ivanyčiaus“.
„Forbes“ taip pat pažymi, kad I. Sečinas – užkietėjęs medžiotojas. Šernų ir briedžių medžioklė vyksta atitinkamai rusiškoms medžioklės tradicijoms, kuomet varovai nugina gyvūną į šaudymo liniją. „Šaulio užduotis – nepraleisti momento“, – cituojamas leidinys.
