Vatikanas – nykštukinė valstybė-anklavas (832 gyventojai 0,44 kvadratinių kilometrų plote – 1,5 Monako!) Romos teritorijoje, Šventojo Sosto būstinė. Vis dėlto teisininkai mano, kad tai nėra tikra valstybė, nes ji iš esmės neturi tikrų savo piliečių (Vatikano pilietybė susieta su einamomis pareigomis ir yra prarandama, pasitraukus iš posto) ir visiško suvereniteto savo teritorijoje (čia įsikiša Italijos valstybė). Be to, tarptautiniu mastu kaip bažnytinė vyriausybė veikia ne Vatikanas, o Apaštalų Sostas – būtent jis yra atstovaujamas kitose valstybėse „apaštalų nuncijų“ (atlieka ambasadų funkcijas) ir turi stebėtojo statusą Jungtinėse Tautose. Nepaisant viso to, Vatikano diplomatija paliko reikšmingą pėdsaką šiuolaikinėje istorijoje. 1815 metų Vienos kongresas užbaigė revoliucinius ir Napoleono karus. 1961 metų Vienos konferencija, kurioje buvo priimta žymioji konvencija. Šaltasis karas, kurio metu Sostas kovojo su komunizmu ir (jam pasibaigus) pasisakė už buvusių Varšuvos sutarties šalių demokratizaciją: žymiausiu to pavyzdžiu galėtų būti „Solidarumas“, kuris su Bažnyčios palaikymu sugebėjo mesti iššūkį Wojciecho Jaruzelskio diktatūrai.
Kalbant apie Vatikano funkcionavimą – tai yra rinkiminė monarchija. Popiežius renkamas kvalifikuota balsų dauguma (2/3) visam gyvenimui, tačiau gali atsisakyti sosto, kaip tai padarė Benediktas XVI. Iš esmės ši vadinamoji „absoliuti“ popiežiaus valdžia, kuri gali šokiruoti jautrias sielas, turi pakankamai teorinį pobūdį, nes vykdomosios valdžios funkcijos perduodamos gubernatoriui (jis taip pat yra atsakingas ir už diplomatines atstovybes). Be to, neįtikėtinai įtakinga Romos kurija (kai kurie kardinolai šiuo metu atvirai ją kritikuoja ir vadina „per daug itališka“) ir Vatikano konstitucija gerokai apriboja popiežiaus manevravimo lauką.
Kas liečia mitą apie neįtikėtinus Vatikano turtus, priminkime taip mėgstamų Dano Browno krikščionybės fobijos sąmokslo teorijų šalininkams, kad Vatikano finansai dažnai turi deficitą, kad tikinčiųjų aukų tampa vis mažiau, kad Vatikanui priklausančioms žemėms išlaikyti reikia daugiau pinigų, nei yra atnešama, ir kad Vatikanui reikia mokėti atlyginimus tūkstančiams Šventojo Sosto darbuotojų (įskaitant 800 dvasininkų). Be to, kai biudžete numatomas tam tikras „proficitas“ (pelnas iš turizmo, suvenyrų, pašto ženklų pardavimas ir taip toliau), jo negalima palyginti su į Saudo Arabijos („Islamo Vatikanas“) ar kitų Persijos įlankos naftos valstybių iždą keliaujančiais milijardais. Kalbama apie kelias dešimtis milijonų eurų, kurie daugiausia skiriami einamosioms išlaidoms, o ne į popiežiaus kišenę, skirtingai nuo Senegalo sufitų, Aga Khano (islamistų lyderio) ar Dalai Lamos. Pats Benediktas XVI gauna tik kuklią 2700 eurų per mėnesį pensiją.
Afrika ir Azija: naujos krikščionybės teritorijos
Nors Katalikų Bažnyčia ir susiduria su rimta kritika Europoje, visų pirma – Prancūzijoje, Ispanijoje ir Airijoje, kur vyksta išties beprecedentė jos diskreditavimo kampanija, ji vis tiek išlieka stambiausia pasaulio religija ir užima vieną pirmųjų vietų pagal aktyvių sekėjų skaičių. Tikinčių katalikų skaičius vis labiau auga Kinijoje (nepaisant represijų), Indijoje ir Pietų Korėjoje, kur katalikybė laikomas „šiuolaikiškesniu“ tikėjimu už budizmą, nepaisant budizmo populiarumo tarp madingas tendencijas mėgstančių europiečių.
Afrikoje Katalikų Bažnyčia veikia dinamiškiau ir atkakliau nei bet kada anksčiau, nepaisant dvigubos „konkurencijos“ su (dažniausiai agresyviu) islamu ir aktyviai rėmėjų skaičių didinančiu protestantizmu. Tačiau pamirštama arba tiesiog nežinoma, kad, skirtingai nuo kitų tikėjimų, katalikybė neapsiriboja asmeniniu tikėjimu, o kreipiasi į visą žmoniją (iš čia ir yra kilęs jos pavadinimas – nuo žodžio catholicos – visuotinis). Be to, per daug dažnai nutylima, kad Bažnyčia yra itin įvairialypė, kad į ją įeina daugybė srovių, pavyzdžiui Rytų maronitai, kurie jau seniai leidžia dvasininkams tuoktis, arba Afrikos bažnyčia, kurios autonomija jai leidžia suderinti katalikų dogmą su nacionaline kultūra.
Geopolitika ir Vatikano strategija
Kaip 7-ojo dešimtmečio pabaigoje teigė popiežius Jonas XXIII, „Katalikų Bažnyčios strategija nukreipta į dviejų uždavinių siekimą: taiką plėtojant tarptautinius santykius ir Bažnyčios įtakos plėtrą“. Kitais žodžiais, jos tikslas – tam tikras pax catolica, kuris nukreiptas į „taikios ir harmoniškos tarptautinės bendruomenės“ formavimą.
Vis dėlto, užuot atkreipus dėmesį į humanitarinę, šviečiamąją ir filosofinę Bažnyčios veiklą visame pasaulyje, jos pagalbą vargšams (egiptiečiai Kaire, atsidūrę visuomenės dugne, žmonės pramoniniuose Europos miestuose, Indijos „neliečiamieji“, kuriems ant kojų atsistoti padėjo motinos Terezės mokykla ir taip toliau), vis apsistojama ties siaubingais pedofilijos atvejais... O jie egzistuoja visur, visose išsilavinusiose, religinėse bendruomenėse, krikščionių, musulmonų, budistų ar hinduistų bendruomenėse, netgi tarp ateistų. Tai nutinka visur, kur suaugusieji yra šalia vaikų, netgi pradedant šeima, bet kuriose valstybėse. Benediktas XVI pripažino šiuos siaubus (tebūnie kalbama apie retus atvejus, bet jie vis tiek nepriimtini) ir pradėjo su jais kovą. Esmė ta, kad kitose, nekatalikų bendruomenėse, žinojusiai apie panašių reiškinių egzistavimą vadovybei neužteko drąsos atvirai tai pripažinti, kad būtų kovojama su fiziniu ir dvasiniu pasikėsinimu į vaikų neliečiamumą. Tūkstančiai vaikų kasmet susiduria su šia prievarta daugybėje šalių, kurioje nekrikščioniškos religijos niekada nekelia panašių klausimų... Katalikų bažnyčia savo ruožtu yra vienintelė religija, kuri priima kritiką iš vidaus ir iš išorės.
Iš tiesų Vatikano geopolitika politinio korektiškumo ir globalaus materializmo antipodas, kuris bando vis labiau sudaiktinti žmogų: žmogiškojo orumo, gyvybės, sąžinės laisvė, taikos ir lygybės gynimas. Visa tai suponuoja teisę į išsilavinimą, maistą, vandenį ir fizinę neliečiamybę, kaip ir kankinimų ir terorizmo pasmerkimą. Pasaulėtinius ir neretai krikščionybės fobijos apimtus protus neramina faktas, kad Katalikų Bažnyčia save ir toliau vadina religio vera... Tačiau ar ji galėtų išgyventi, jei kalbėtų priešingai? Lygiai taip pat nepriimtinai „reliatyvizmo diktatūrai“ nuskambėjo Benedikto XVI žodžiai, kai pasirodymo Regensburge metu priminė musulmonams ir materialistams, kad protas be tikėjimo neturi sielos, o tikėjimas be proto – viso labo aklas fanatizmas.
Katalikų Bažnyčia negali pasielgti kitaip, kaip tik toliau eiti prieš srovę ir kritikuoti reliatyvizmą, tos pačios lyties santuokas, eutanaziją, abortus, eugeniką, dvasininkų vedybas ir taip toliau. Ką mes pagalvotume apie Bažnyčią, jeigu ši sutiktų priimti šį „judėjimą“, kai dauguma pavydinčių tikinčiųjų nori, kad ji ir toliau išliktu pasauliniu pasipriešinimo rinkodaros globalizacijai ir „McWorld“ turgaus kontrkultūrai poliu.
Tikintieji ir netgi netikinčiųjų masės laukia iš Bažnyčių, kad jos būtų dvasinė atrama, stulpas, be kurio žmogui nepavyktų išgyventi, nenusiritus į barbarybę. Du paskutiniai bandymai atsikratyti krikščionių religijos, nacizmas ir komunizmas, parodė, kuo gali tapti visuomenė be suvokimo apie gėrį ir blogį... Dabar pasaulyje įgauna pagreitį dvi naujos totalitarinės srovės: nihilistinis ir turgaus materializmas su savo materialistinė barbarybe ir radikalus islamizmas, siūlantis Korano teokratiją. Tokiomis sąlygomis krikščionybės žinia, kurią visų pirma siunčia Katalikų Bažnyčia, atrodo kaip tam tikras vidurio kelias, kelias į pagarbą žmogaus asmenybę ir jos klestėjimą, nes krikščionybės pagrindas yra meilė ir atleidimas – tai vienintelė galimybė harmoniškam žmonių gyvenimui. Revoliucinės ir teigiama prasme griaunančios bažnyčios idėjos, tikėtina, ir tapo džihado ir globalizmo sekėjų, kurie visada buvo humaniškos civilizacijos priešai, išpuolių priežastimi.
