„Jeigu vyks prezidento rinkimai, aš jums pažadu, kad <...> nedalyvausi, kad aš ten kažką statyčiau ar kažką bandyčiau prakišti. Ne. Aš sąžiningai elgsiuosi“, – savo 8 valandas trukusio rugpjūčio 8-osios pokalbio, kuris dažniau panašėjo į monologą, metu pažymėjo A. Lukašenka.
Praėjo lygiai metai po prezidento rinkimų, kurių rezultatas sukūrė precedento neturinčią Baltarusijos istorijoje politinę krizę ir nesibaigiančią iki pat šių dienų represijų prieš kitaminčius laviną.
Tačiau ką reiškia „sąžiningai elgsiuos“, A. Lukašenkos atveju nėra aišku. Juk po neseniai paviešinto naujos Baltarusijos konstitucijos projekto ekspertai vienu balsu tvirtina, kad apie politinę reformą galima pamiršti – A. Lukašenka, jų manymu, pasitraukti neketina. Pats jis rugpjūčio 9-ąją žadėjo, kad yra pasiruošęs „palikti prezidento postą labai greitai“, tačiau nieko konkretaus nepaaiškino.
Istorija žino pavyzdžių, kuomet diktatūros valdymo metu, kaip Čilėje ar Pietų Korėjoje, buvo vykdoma radikali modernizacija. Kažkas panašaus vykdyta ir Kinijoje, rašoma „Deutsche Welle“, kuomet po kruvinų Tiananmenio įvykių Kinijos komunistų partija neįšaldė, o atvirkščiai, paskubino rinkos reformas, suteikus galimybę šimtams milijonų žmonių pagerinti savo gyvenimo sąlygas ir pamiršti apie politiką. Tačiau Baltarusijos režimas rodo
Lukašenka bandys „užkonservuoti situaciją“
„Jis pasirinks klasikinę lukašenkišką Baltarusiją – tos krypties, kuri buvo iki šiol tęsinį, leisdamas marginalių kosmetinių nišų ir projektų atsiradimą, kad šios leistų vystytis šaliai, iš esmės nieko nekeisdamas. Jeigu Aleksandras Lukašenka norėtų reformų ar bent apie jas galvotų, tai seniai jau jas būtų pradėjęs. Jam užteko tam laiko, Minskui buvo siūlomi resursai, įskaitant ir iš Vakarų, negatyviausių reiškinių, kurie, be abejonės, kiltų reformų pradžioje, įveikimui“, – „Deutsche Welle“ cituojamas Suomijos tarptautinių santykių instituto tyrimų programos direktorius Arkadijus Mošesas.
Su nuomone, kad A. Lukašenkos esminės pastangos artimiausiu metu bus nukreiptos į dabartinės situacijos „konservavimą“, o ilgalaikės strategijos ir planų nebus matyti, sutiko ir Minsko instituto „Politinė sfera“ direktorius Andrejus Kazakevičius. Jo teigimu, dabar sunku prognozuoti perspektyvas, nes aštrioji politinės krizės šalyje fazė dar neįveikta: „Tačiau, sprendžiant iš to, ką kalba Lukašenka ir jo aplinka, naivu būtų tikėtis, kad įvyks kažkokios rimtos reformos. Kai tik ateina laikas jas įvesti, visada priimamas sprendimas – o gal palaukim“.
Su šiomis nuomonėmis nesutinka neseniai Redfordo universitete dirbęs profesorius Grigorijus Joffe. Jis dešimt metų asmeniškai bendravo su A. Lukašenka, parašė knygas apie Baltarusijos diktatorių ir pačią Baltarusiją.
„Turint omenyje Baltarusijos vietą, dabartinė itin represyvi politika negali tęsti ilgai, ji turi kažkokiu būdu nusilpti, nes situacija nėra patogi abiem pusėms – ir tiems, kuriuos represuoja, ir tiems, kurie valdžią turi. Tas faktas, kad tokia kryptis vis dar tęsiama, aiškinama milžiniška režimo baime po 2020-ųjų rugpjūčio pradžios įvykių. Baimė jau nyko, tačiau buvo paskelbtos ES sektorinės sankcijos, kurios nulėmė rezultatus, kardinaliai priešingus tiems, kas yra deklaruojama“, – aiškino „Deutsche Welle“ ekspertas.
Neišvengiamas deeskalavimas
A. Kazakevičiaus manymu, valdžia Minske suvokia, kad ekonomine prasme reikia kažką daryti, perspektyvos dabartinė sistema pernelyg neturi, tačiau niekas realaus plano negali pasiūlyti. Tačiau A. Lukašenka puikiai supranta, kad suteikus tik ekonomines laisves, į valdžią ateitų žmonės, kurie tuo nebus patenkinti.
„Jis to nenori, tačiau net jei ir norėtų, tai dabar nėra tam pinigų, nėra socialinės bazės. Juk žmonės, kurie pasisako už reformas Baltarusijoje, niekada nesutiks, kad jas vykdytų Lukašenka. O tiems, kas palaiko Lukašenką, neįmanoma paaiškinti, kodėl reikia kažką keisti“, – aiškina A. Mošesas.
Analogija nebus tiksli, aiškina ekspertas, tačiau tai būtų panašu į atvejų, kuomet M. Gorbačiovas SSRS leido kooperatyvus – ne tam, kad būtų keičiama santvarką, o tam, kad iniciatyvių žmonių aplinkoje būtų galimybė kažką daryti.
„Nėra jokių požymių to, kad bus kažkokios kiniško pobūdžio reformos, ar dar daugiau – analogiškai Pinočeto veiksmams Čilėje. Jeigu kalbėtume apie kraštutinės režimo savisaugos scenarijų – kaip Mianmare ar Kuboje, tai valdžiai tam resursų neužteks, kad užveržtų sraigtus, ypač tai, kas liečia informacinę erdvę. Baltarusija – gerokai laisvesnė valstybė, o ir socialinė režimo bazė nėra tokia didelė, kaip Kuboje“, – pažymi A. Kazakevičius. Jo manymu, logiškiausia valdžiai būtų ieškoti naujos daugumos, nes iki 2020-ųjų rugpjūčio vyravęs balansas yra sugriautas.
G. Joffe manymu, situacija šalyje pastūmės A. Lukašenką plėsti savo rinkėjų bazę – ir tam, kad pats komfortabiliau jaustųsi, ir gražiam pasitraukimui: „Alternatyva galėtų būti tik neformalus, o gal ir net formalus įsiliejimas į Rusijos sudėtį. Deeskalacija anksčiau ar vėliau yra neišvengiama, o Vakarų griežta politika stabdo to pradžią“.
Sankcijos stumia Minską į Maskvos glėbį
A. Lukašenkos valdžios pagrindas buvo tas, kad šalyje išsaugota taika ir ramybė, kurią jis garantavo, primena A. Kazakevičius „Deutsche Welle“: „Tačiau dabar jis renkasi agresyvią retoriką, nuolatinės kalbos apie karą su vidaus ir išorės priešais, jis dažnai pats provokuoja papildomą eskalaciją“.
Baltarusijos valdžia ekspertų teigimu, bandys situaciją šalyje atstatyti į tą, kuri buvo nuo 2014 iki 2020 metų. Tuomet valdžia leido paminėti Baltarusijos Liaudies Respublikos šimtmetį ir Tado Kosčiuškos gimtadienio metines ar Kosto Kalinausko palaikų perlaidojimą, kuomet Minskas išsiuntė oficialią delegaciją į Vilnių atsiimti palaikų.
„Jis, be abejonės, galvodavo apie pasitraukimą, apie savo šeimos narių saugumą. Tačiau ta situacija, kuri susiklostė dabar, neleidžia jam to padaryti, jis to gali imtis tik daug ramesnėmis aplinkybėmis. Toks įspūdis, kad ir dabar jis gali išsisukti. Rusijai juk irgi nėra visiškai atrištos rankos. Jai, aišku, palankios šios sankcijos, kurios dar stipriau stumia Minską į Maskvos glėbį“, – aiškino G. Joffe.
