Mylimas arba nekenčiamas; demonas arba šventasis; komiškas, pamišęs diktatorius arba tiesmukas, sąžiningas politikas: buvęs Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas ir po mirties nesusilaukia „vidutiniškų“ vertinimų. Jo pasitraukimas, be abejonės, žymi ištisos eros pabaigą ne tik Venesuelai, bet ir visai Lotynų Amerikai ir palieka gausybę klaustukų dėl regiono ateities.
„Iki šiol joks politikas nėra net kalbėjęs apie mus“
H. Chavezas pirmą syki išgarsėjo dėl nevykusio valdžios perversmo 1992-aisiais. Tiesa, tai, kam jis priešinosi, demokratiniu režimu, kaip tai suprantama dabar, nebuvo: Venesuelą valdė dvi, periodiškai valdžioje besikeičiančios, partijos. Jos labiau panašėjo į rusišką oligarchiją nei į demokratinius politinius darinius, lengva ranka besidalinusius pinigus už naftą. Subliuškus naftos burbului, vyriausybei teko imtis griežtos taupymo programos, labiausiai palietusios tuos, kurie ir taip nespėjo pasipelnyti.
Priėmus TVF pasiūlytą pagalbą ir pritaikius jo ekonominius receptus, smarkiai pakilo maisto ir transporto kainos. Tai įžiebė garsiąsias Karakaso riaušes (El Caracazo), kurių metų, oficialiais duomenimis, žuvo apie 300 ir sužeista apie 1000 žmonių. Neoficialiais duomenimis mirė iki 3000 protestuotojų.
Įvairių TVF pasiūlytų ekonominių programų taikymas situacijos nepagerino: dar 1998-aisiais 49,5% Venesuelos gyventojų gyveno skurde, naujagimių mirtingumas siekė beveik 21%, daugiau nei 10% šalies gyventojų nemokėjo skaityti. Visa tai, kartu su korupcija, klientelizmu, socialine atskirtimi ir lėmė H. Chavezo išrinkimą 1998-aisiais. Iš „paprastos“ šeimos kilęs politikas, atvirai niekinęs elitą (beveik taip atvirai niekinusį tam tikros socialinės klasės žmones, o tiksliau tariant daugumą šalies gyventojų), nuoširdžiai susirūpinęs rimčiausiomis šalies problemomis ir nespindėjęs išsilavinimu užsienyje bei turtais, buvo tai, ko reikėjo. 1998-aisiais chavizmas buvo labiau neišvengiamybė nei siurprizas.
14 metų pakankamai ilgas laikas tam, jog pasimatytų mirusio prezidento programų poveikis. 2012-aisiais Venesuela buvo mažiausią skurdo lygi turinčių Lotynų Amerikos valstybių trejetuke, po Argentinos ir Panamos. Naujagimių mirtingumas sumažėjo per pusę, raštingumo lygis pasiekė 99%, o Gini indeksas yra vienas žemiausių visame regione: 2011-aisiais jis siekė 0,39 (kuomet 0 atspindi visiškai lygų pajamų pasiskirstymą, o 1- absoliučią nelygybę). Pavyzdžiui, Gini indeksas Brazilijoje siekė 0,59 ir tai ten buvo švęsta kaip istorinis pasiekimas. (Lietuvos Gini indeksas 2011-aisiais buvo 0,33).
Pradėtos naujos švietimo ir sveikatos apsaugos, būsto bei kultūrinės programos nukreiptos į skurdžiausius regionus ir visuomenės sluoksnius. Didelė venesueliečių dalis pirmą syki pasijuto savo šalies piliečiais. „Gali kritikuoti Komendantą kiek nori, bet iki šiol, joks Venesuelos politikas nėra net kalbėjęs apie mus“ 2005-aisiais BBC pareiškė vienas H. Chavezo rėmėjas.
Ekonominis galvaskaudis
H. Chavezo valdymo metais politika persmelkė visas gyvenimo sritis ir suskaldė visuomenę: Venesueloje galima būti tik chavistu arba oponentu. Ir šios dvi pozicijos yra nesutaikomos, tad kita visuomenės dalis buvo išstumta iš naujosios respublikos projekto. Opozicijoje esančiųjų gyvenimas pasunkėjo pakankamai, kad kalbos apie tautos vienybę virstų bergždžiomis, o kai kurie iš jų paprasčiausiai pasirinko emigraciją.
H. Chavezo politinis projektas kaip ir buvo, taip ir liko H. Chavezo asmeniniu projektu. Greta chaotiško, ekspresyvaus, visur esančio prezidento į antrą planą nuėjo bet kokios institucijos. Taisyklės buvo keičiamos pagal lyderio valią, jis rūpinosi viskuo - nuo Centrinio Banko iki gatvių tiesimo bei užsienio politikos. Neaišku ar naujajam prezidentui (nors, beveik neabejojama, kad rinkimus laimės H. Chavezo įpėdinis Nicolas Maduro) pavyks išlaikyti tas pačias rinkėjų simpatijas. Ypač todėl, kad Venesuelos ekonomikos laukia nemalonūs išbandymai.
TVF duomenimis biudžeto deficitas šalyje viršija 7%, tačiau privatūs analitikai šį skaičių didina iki 15-17%. Venesuelos Nacionalinio banko duomenimis 2012-aisiais infliacija šalyje siekė 20%. Nebegalėdama ištverti spaudimo, vasario mėnesį vyriausybė nuvertino bolivarą beveik 30%. Kadangi už naftą mokama doleriais, tai suteiks vyriausybei galimybę finansuoti einamąsias išlaidas, tačiau devalvacija smarkiai kerta per gyventojų kišenę. Be to, neaišku kiek laiko tęsis palengvėjimas, ypač todėl, kad jis tiesiogiai priklausomas nuo naftos eksporto. H. Chavezas, kaip ir ankstesnės vyriausybės, nesugebėjo paskatinti kitų stiprių pramonės šakų atsiradimo ir net 50% visų Venesuelos pajamų sudaro pinigai gaunami už šią žaliavą.
Prieš paskutinius rinkimus H. Chavezo vyriausybė pažėrė dar daugiau „dovanų“, finansuojamų kreditais, daugeliu atvejų gautais iš Kinijos. Remiantis naujienų agentūros „Bloomberg“ duomenimis, šiuo metu Kinija Venesuelai yra paskolinusi 42 500 milijonų JAV dolerių. Kaip patvirtino Vyriausybės atstovai, iš 640 000 barelių naftos, kurią Venesuela eksportuoja į Kiniją, 200 000 yra skirti skolos mokėjimui.
Nafta kaip užsienio politikos įrankis
H. Chavezo Venesuela nemažą dėmesį skyrė užsienio politikai. Savo įtaką šalis didino ir per tokias grupes kaip ALBA bei Petrocaribe, teikdama paskolas bei pigią naftą jai palankioms valstybėms. H. Chavezo mirtis ir Venesuelos laukiančios ekonomikos problemos, greičiausiai privers sumažinti tarptautines ambicijas, ką greitai pajus ir kitos regiono, ypač Centrinės Amerikos valstybės.
Venesuela yra viena svarbiausių Kubos rėmėjų. Už naftą Kuba į Venesuelą siuntė gydytojus bei gynybos ekspertus. Paskutinius savo gyvenimo mėnesius H. Chavezas netgi praleido gydydamasis Havanoje ir savo šalį valdė iš ten. Toks artumas patiko ne visiems, tad neaišku kiek ilgai Kuba gali tikėtis nemokamos naftos. Jei ji nustos tekėti, sala atsidurs panašioje situacijoje, kaip ir žlugus SSRS, o tai gali lemti didelius neramumus ir politinius pokyčius.
Istorija neabejotinai prisimins H. Chavezą. Ir prisimins ne tik kaip nepailstantį demagogą, pavadinusį G. Bushą „velniu“, bet ir kaip asmenybę pavertusią skurdo mažinimą ne tik politika bet ir socialiniu imperatyvu Venesueloje ir už jos ribų. Tačiau vertinant 14 metų balansą panašu, kad H. Chavezas paliko savo įpėdiniams suskaldytą visuomenę, savo paties kultą (vien ko vertas ketinimas jo kūną ir saugoti mauzoliejuje), chaotišką ekonomiką bei silpnas institucijas, o vargšams davė ne meškeres, o šaldytą žuvį. Ir neaišku, kas mokės už elektrą...
