Vilija Andrulevičiūtė, LRT.lt
Politiniam dialogui tarp Ukrainos ir Rusijos užmegzti galėtų pakakti vienerių metų, tačiau tautai pamiršti nuoskaudas prireiks dešimtmečių, sako naujienų portalo LRT.lt kalbinti politologai. Rytų Europos studijų centro (RESC) analitikas Laurynas Kasčiūnas pažymi, kad, nors santykiai tarp tautų sugadinti, karas sustiprino politinį ukrainiečių nacionalizmą net ir anksčiau prorusiškuose Rytų Ukrainos regionuose, prisidėjo prie modernios ukrainiečių tautos formavimosi.
Politologas Tomas Janeliūnas teigia manantis, kad karinis Rusijos ir Ukrainos konfliktas neišvengiamai turės poveikį abiejų tautų santykiams.
„Jau dabar konflikto poveikis yra matomas. Visuotinė propaganda, viešojoje erdvėje esantys informacijos srautai tiek Rusijoje, tiek Ukrainoje neišvengiamai veikia mases, kurios vertina ne tik politikus, bet ir abstraktesnes kategorijas – šalį, jos gyventojus. Manau, kad net ir bendravimui tarp žmonių žala neišvengiamai bus padaryta milžiniška“, – įsitikinęs T. Janeliūnas.
Politologas pažymi, kad jau dabar tenka girdėti apie tai, kad Ukrainoje žmonės be ypatingai aktyvių politinių kvietimų vengia pirkti rusiškas prekes, boikotuoja jas, vengia važiuoti į Rusiją, nes baiminasi, kad ten prieš juos gali būti nukreipta rusų neapykanta. T. Janeliūno manymu, kuo ilgiau truks konfliktas tarp Rusijos ir Ukrainos, tuo daugiau bus tokių pasekmių.
L. Kasčiūnas taip pat pastebi karinio konflikto pasekmes, persikeliančias į žmonių santykius. „Labai žmogiškas pavyzdys galėtų būti futbolo fanų judėjimai. Rusijoje ir Ukrainoje tai yra pati mėgstamiausia sporto šaka. Daugelis Ukrainos miestų futbolo klubų palaikė gerus santykius su Maskvos futbolo klubais. Tačiau visi šie ryšiai jau nutrūkinėja dabar. Aš manau, kad tas konfliktas persikels į futbolo stadionus, tokių takoskyrų atsiras įvairiuose gyvenimo segmentuose, bus labai daug boikotų“, – kalba L. Kasčiūnas.
Savo ruožtu politologas Vytis Jurkonis teigia manantis, kad, kalbant apie Ukrainos ir Rusijos santykius, vyriausybinį ir tautų lygmenis reikėtų atskirti.
„Vyriausybiniu lygiu matome karo padėtį, o kalbant apie tautų liniją, aš manau, kad ukrainiečiai rusams priešiškumo nejaučia. Tačiau dauguma ukrainiečių, netgi tų, kurie anksčiau galvojo, kad geresnis yra bandymas suartėti su Rusija, šias iliuzijas pamiršo, nes mato, kad Kremliaus vedama Rusija negali būti ne tik draugu, bet netgi ir patikimu partneriu. Spaudimas, agresija, teroristiniai veiksmai, teritorijų okupacija nėra tai, ko galima tikėtis iš save broliška vadinančios tautos. Ir visa ta slavų brolybė, jei buvo, per šią agresiją buvo sunaikinta. Bet žmogiškuoju lygiu yra tikrai nemažai su Ukraina solidarių rusų. Reikėtų pabrėžti, kad vykstantis konfliktas nėra konfliktas tarp tautų, tai yra kova prieš agresorius, Kremliaus statytinius“, – tikina V. Jurkonis.
V. Putino pralaimėjimas prieš ukrainiečių tautinę savimonę
L. Kasčiūno teigimu, jei iki šio konflikto būdavo kalbama, kad Vakarų Ukraina ir dalis Centrinės Ukrainos yra atskiras nuo Rusijos ukrainiečių tautos stuburas, turintis savo istorinę atmintį, istorinius simbolius, požiūrius į istorines asmenybes, tai šis karas sukūrė pamatą politinės ukrainiečių tautos formavimuisi, susivienijimui.
„Čia jau kalbame ne tik apie Vakarų Ukrainą, visą Centrinę Ukrainą, tačiau ir apie didžiąją dalį Rytų Ukrainos. Aišku, ten dar bus vidinių takoskyrų dėl kalbos vartosenos, skirtingų istorinių vertinimų, tačiau politinį nacionalizmą Vladimiro Putino intervencija tikrai sustiprino. Supratimas, kad jie yra ne Rusija, po viso šio karo tik sustiprės. Galima sakyti, kad V. Putinas kažkuria prasme prisidėjo prie modernios ukrainiečių tautos formavimosi“, – kalba L. Kasčiūnas.
Pasak RESC analitiko, situaciją Ukrainos ir Rusijos santykiuose galima palyginti su serbų ir kroatų santykiais po Kroatijos nepriklausomybės karo. Tiesa, pasak L. Kasčiūno, Kroatijos nepriklausomybės kare viskas buvo dar kruviniau ir baisiau, taip pat buvo ryškesnis religinis skirtumas.
„Ta skirtis [religinė – LRT.lt] yra ir Ukrainoje, tačiau jos šiek tiek mažiau. Bet Balkanų atveju ypatingą vaidmenį suvaidino Europos Sąjunga (ES). Kai kroatai tapo integravosi į ES, jie pasirašė sutartį su serbais, kad nesuvestų sąskaitų nenaudos blokuodami kitos šalies integraciją į ES. ES šiuo atveju veikė kaip tam tikras Balkanų pasaulio suvaldymo, kontrolės, suminkštinimo veiksnys. Tačiau Rusijos – Ukrainos atveju ši logika nesuveiktų, nes Rusija yra alternatyvus galios centras ES. Rusijos imperinis sindromas yra stipresnis už serbų“, – pažymi L. Kasčiūnas.
Pasak RESC analitiko, šaltis serbų ir kroatų santykiuose matomas ir šiandieną, nors Kroatijos nepriklausomybės karas vyko beveik prieš du dešimtmečius (1991–1995).
„Geriausiai viskas matoma, kai susitinka serbų ir kroatų futbolo klubai: tada būna karas“, – sako L. Kasčiūnas. Jo teigimu, politiniam dialogui užmegzti gali pakakti vienerių metų, o tautai pamiršti nuoskaudas prireikia dešimtmečių.
„Tie įvykiai ir jų datos tampa istorinio pasakojimo dalimi. Natūralu, kad tai taps tapatybės dalimi, ukrainiečių ir rusų skyrybų byla. Tai bus sunku ištrinti iš atminties, tai labai veiks tolesnę ukrainiečių savimonę, stereotipus“, – teigia RESC analitikas.
Pasak T. Janeliūno, kiekvienas toks konfliktas turi labai panašias pasekmės ir tik pasikeičiant kartoms išnyksta tautų priešiškumas.
Ukrainiečiams – galimybė formuoti galios centrą Rytuose
Karinis Rusijos ir Ukrainos konfliktas yra lemtingas Ukrainai, pabrėžia L. Kasčiūnas. LRT.lt pašnekovo teigimu, labai svarbu bus tai, kokį savo valstybės ir geopolitinį modelį pasirinks Ukraina. RESC analitiko manymu, labai tikėtina, kad ukrainiečiai gali bandyti kurti alternatyvų svorio centrą Rusijai Rytų Europoje. „Ukraina greitu laiku nebus nei ES, nei NATO narė, bet tokių šalių Rytų Europoje, kurios norės gyveni atskirai nuo Rusijos, bus daug, tad Ukraina gali tapti tuo nauju traukos centru. Aišku, tam reikia išspręsti daug problemų – Ukraina turi tapti stipresnė viduje, mažiau priklausoma nuo Rusijos“, – svarsto L. Kasčiūnas. Ukrainos tapimo atsvara Rusijai pradžia, anot L. Kasčiūno, galėtų būti GUAM organizacija [Organizacija už demokratiją ir ekonomikos vystymą, kuriai priklauso Gruzija, Ukraina, Azerbaidžanas ir Moldova – LRT.lt]. Ji šiuo metu nėra labai aktyvi, tačiau jau kalbama apie jos atgaivinimą, pastebi pašnekovas.
„Čia galėtų telktis Moldova, Gruzija ir Ukraina, dar būtų galima priskirti Azerbaidžaną, nes jis irgi kratosi Rusijos įtakos, kiek jos įmanoma nusikratyti. Tai, aišku, tik stiprins konkurenciją tarp Rusijos ir Ukrainos. Taip pat įdomu bus stebėti, kaip bus su Baltarusija, nes Aleksandras Lukašenka irgi kartais nori pastiprinti savo pozicijas Rytuose“, – kalba L. Kasčiūnas.
