Pavyzdžiui, šių metų rugpjūtį didelio populiarumo sulaukė antroji marškinėlių, ant kurių atspaustos įvairios V. Putino nuotraukos, pardavimo akcija žinomoje Maskvos universalinėje parduotuvėje GUM (pirmoji įvyko birželį, ir tada mažiau nei per parą buvo parduota 5000 marškinėlių). Nors kaina buvo nemaža (apie 100 litų už vienetą) ir eilėje reikėjo stovėti tris valandas, norinčių įsigyti prekę buvo daug – tarp jų ir garsus JAV aktorius M. Rurkas. Kolekcija vadinasi „Viskas kaip reikiant“ (rus. Bсё путём), ir spalį, V. Putino gimtadienio proga, pasirodė jau trečias jos variantas. Per akciją uždirbti pinigai skiriami labdarai. Marškinėlių autoriai sako, kad juos įkvepia Rusijos pergalės politikoje (Krymo aneksija) ir sporte (Olimpiada), kurių, kaip galima suprasti, be tinkamo Kremliaus šeimininko vadovavimo nebūtų.
„Caro“ gimtadienis – spalio 7 d. – tapo jo politiniams ir visuomeniniams gerbėjams dar viena proga pademonstruoti savo ištikimybę ir pagarbą „Rusų pasaulio vienytojui“, „Eurazijos imperatoriui“. Pavyzdžiui, V. Putino statytinis Čečėnijoje R. Kadyrovas Grozne Rusijos lyderio garbei surengė daugiau kaip 100 tūkst. žmonių demonstraciją, kurioje pats nešė jo portretą.
Vokiečių leidinys „Die Welt“ parašė, kad V. Putinas iš gyvūnų mylėtojo virsta kariu, ir priminė, kad Maskvoje prezidento 62-ojo gimtadienio proga atidaryta paroda, vaizduojanti jį kaip Heraklį. Tarp Rusijos Heraklio žygdarbių – Krymas, dujotiekis „Pietų srautas“, kova su oligarchais bei korupcija ir, žinoma, Amerikos (Cerberio) sutramdymas.
Tačiau turbūt geriausias personažas, parodantis visą V. Putino personalijos esmę, yra vadinamasis „žaliasis žmogeliukas“, arba „mandagusis žmogeliukas“, – galingas ir klastingas, esantis visur ir niekur, veikiantis greitai ir negailestingai su mandagia užburiančia šypsena (kaip tas smauglys Kaa – ir kas galėjo pagalvoti, kad 2011 m. gruodį V. Putino ištarta frazė „Eikite pas mane, banderlogai“ šiandien įgaus visiškai kitokią prasmę).
Neatsitiktinai Dūmos deputatas iš „Teisingosios Rusijos“ I. Zotovas pasiūlė pavadinti spalio septintąją Mandagių žmonių diena (aliuzija į tai, kad V. Putinas Kryme be skiriamųjų ženklų veikusius Rusijos specialiųjų tarnybų karius viešai pavadino „mandagiais žmonėmis“). Anot jo, „spalio septinta, prezidento Vladimiro Putino gimimo diena, – ideali data Mandagių žmonių dienai, nes ji visapusiškai bus skirta Rusijos žmogaus drąsai ir tiesai, kurią jis neša“. Pažymėtina, kad Rusijos gynybos ministerija teigiamai įvertino parlamentaro iniciatyvą, ir tai akivaizdžiai didina jos realizavimo šansus, mat S. Šoigu yra vienas artimiausių V. Putino bendražygių. Pritaria jai ir „Vieningosios Rusijos“ (valdžios partijos) atstovai, manantys, kad Mandagių žmonių diena padidins norinčių tarnauti kariuomenėje skaičių.
Na, o pats beribės meilės objektas kaip visada kuklus: pirmą kartą per šešiolika intensyvaus darbo metų pasiėmė išeiginę ir išskrido į Sibirą. Tačiau, kaip rašoma tame pačiame „Die Welt“ straipsnyje, tikras asmenybės kultas numato, kad jo objektas atsiriboja nuo šlovės ir, „negalėdamas nieko padaryti su tautiečių meile“, bando elgtis santūriai.
Kaip visa tai vertinti? Faktas, kad V. Putinas tapo pasauliniu Rusijos „prekiniu ženklu“. Vieni jį dievina, nori tokio pat vadovo, kiti nekenčia (pavyzdžiui, garsi necenzūrinė ukrainiečių daina apie Kremliaus šeimininką ar karikatūros, darančios iš V. Putino „Putlerį“ – Hitlerį). Tačiau, kaip sakoma, blogi viešieji ryšiai – irgi viešieji ryšiai: bet kuriuo atveju V. Putino vardas ir veidas tarptautiniame politiniame ir visuomeniniame diskurse užima vieną iš pagrindinių vietų, o Rusijoje prezidento populiarumas pasiekė visus įmanomus rekordus.
Klausimas – ar V. Putinas sąmoningai formuoja savo kultą, ar šis kultas formuojasi nepriklausomai nuo jo? Iš tikrųjų šiuo atveju galima kalbėti apie uždarą autoritarinės valstybės su charizmatiniu lyderiu priešakyje ratą.
Rusija istoriškai yra imperinio pobūdžio valstybė, kur vadovo asmenybė visuomet buvo svarbi, o carų (imperatorių) laikais ji buvo sakralinė. Kai atėjo ateistinio komunizmo laikai, lyderiams teko „kurti“ save (stiprinti savo autoritetą) patiems: arba sistema perlauš tave, arba tu – sistemą. Perlaužti ją galima tik kieta ranka. Stalino laikais represijos ir teroras buvo itin žiaurūs. V. Putinui, kadangi laikai pasikeitė, teko veikti švelniau, bet „saugumietiška“ valdžios vertikalė ir M. Chodorkovskio pavyzdys rodo, kad rezultatas iš esmės tas pats. O kai sistema palaužta, ji siekia prisitaikyti prie savo šeimininko.
Taigi autoritarinėse valstybėse lyderio kultas ima formuotis nepriklausomai nuo jo noro. Ir kuo kiečiau jam tenka veikti, kad įsitvirtintų valdžioje, tuo didesnis bus sistemos noras prisitaikyti, t. y. tuo entuziastingiau ji kurs savo vadovo kultą (totalitarinėje Šiaurės Korėjoje jis yra stipresnis nei valdomoje Rusijos demokratijoje, nors, kita vertus, ji šioje srityje aktyviai vejasi Kazachstaną ir Baltarusiją).
Sunku pasakyti, kiek iš tiesų V. Putinas mėgaujasi savo kultu, o kiek kratosi jo, kiek tapatina savo interesus su Rusijos interesais, o kiek – tarnauja jai, kiek naudoja propagandą visuomenės patriotizmo stiprinimui (kaip jis tai įsivaizduoja), o kiek – jos smegenų plovimui. Problema ta, kad, bėgant laikui, ilgametis autoritarinės valstybės lyderis, kad ir koks nuoširdus būtų, ilgainiui gali atsidurti savo iliuzijų spąstuose, manyti, kad kontroliuoja padėtį, kultą, sistemą, nors viskas jau yra atvirkščiai.
Kaip pasakė Rusijos politikos ekspertas, buvęs „Reuters“ ir „Associated Press“ agentūrų korespondentas Benas Judahas, parašęs knygą apie imperijos trapumą ir meilę V. Putinui: „Labai liūdna prisiminus, jog Putinas gerokai jaunesnis už Ronaldą Reiganą, kai jis tapo prezidentu. Ir galbūt dar ilgus 25-erius metus mes spalio 7 d. švęsime Vladimiro Putino gimtadienį“. Telieka tikėtis, kad kunigaikštis Vladimiras Didysis netaps „Putleriu“.
