Krymo pusiasalis pastaruoju metu kaitina jausmus Rusijos ir Ukrainos santykiuose. Tačiau ne mažesnės aistros kunkuliuoja ir pačiame Kryme, kur sugyvenimo modelių ieško ir kol kas neranda rusai, ukrainiečiai ir Krymo totoriai.
Remiantis oficialia statistika, šiandien Kryme gyvena 58,3 proc. rusų, 24,3 proc. ukrainiečių ir 12,1 proc. Krymo totorių. Ši etninė grupė – apie 260 tūkstančių žmonių, gyvenančių Ukrainoje, – per ilgus šimtmečius patyrė ne vieną didelį sukrėtimą ir iki šiol sunkiai skinasi kelią į normalų ir ramų gyvenimą. Jų nemėgsta, juos ignoruoja, jiems neatlygina už skriaudas. Jie kovoja, neretai – manipuliuoja ir mėgina laviruoti tarp politinių nuotaikų ir atskirų interesų. Tačiau apie viską iš eilės.
Krymo totorių valstybė – chanatas –gyvavo 1441–1783 metais. Nors iš esmės tai buvo Osmanų imperijos protektoratas, Krymo totoriams teko daug ir žiauriai kariauti, su jais susidūrė ne tik rusai, bet ir lenkai su lietuviais. 1783 m., po didžiosios Rusijos pergalės prieš Osmanų imperiją, Krymas iš pradžių buvo okupuotas, o vėliau ir aneksuotas. Šią epochą Krymo totoriai vadina „juoduoju šimtmečiu“: Maskva nesiskaitė su jų interesais, iš valstiečių buvo eksproprijuojamos žemės, tad plūstelėjo masinės emigracijos banga. Pagal tuometinio surašymo duomenis 1793 m. Kryme gyveno 127,8 tūkst. žmonių, 87,8 proc. iš jų buvo totoriai, o per kitą dešimtmetį tėvynę palikti buvo priversti trys ketvirtadaliai pusiasalio gyventojų.
Didžiulių išbandymų Krymo totoriai patyrė ir XX amžiuje: pilietinio karo nuostoliai, 1921–1922 m. badas, ikikarinės Stalino represijos. Tačiau pats žiauriausias Krymo totorių likimo išbandymas laukė 1944 metais. Už neva masinį kolaboravimą su nacistine Vokietija, tėvynės išdavystę ir antisovietinę veiklą 1944 m. gegužės 18 d. tiesioginiu Stalino įsakymu prasidėjo speciali operacija, per kurią visi Krymo totoriai buvo deportuoti į Uzbekistaną, Kazachstaną, Tadžikistaną ir kitas plačiosios sovietų šalies vietoves. Grįžti į tėvynę Krymo totoriams nebuvo leista nei po Stalino mirties, nei chruščiovinio atšilimo laikas. Tokį leidimą jie gavo tik 1989 metais. Šiandien, įvairiais duomenimis, į tėvynę sugrįžo apie 255 tūkst. Krymo totorių, o nuo 1991 m., kai šis pusiasalis tapo Ukrainos sudėtine dalimi, jų įsikūrimui iš valstybės ir autonominės respublikos biudžeto buvo skirta nuo 196 iki 500 mln. JAV dolerių.
Bet problemų tai neišsprendė: Kryme totorių niekas nelaukė, jų etninis išskirtinumas, religija, pagaliau gyvenimo būdas tapo rakštimi ir rusams, ir ukrainiečiams.
Pastaraisiais metais Kryme tarp vietinių totorių, valdžios ir apsukrių verteivų vienas po kito liepsnoja „žemės karai“. Vieni jaučiasi turį teisę ją atgauti, kiti neatiduoda, treti išvis nepaiso įstatymų ir savavališkai grobia, stato ir eksploatuoja. Šių metų gegužės 18-osios minėjimas (visuotinės deportacijos metinės) pavirto tikra politine manifestacija: Simferopolyje susirinkę Krymo totoriai pareikalavo, kad Jungtinės Tautos, Europos Taryba ir Europos Sąjunga atsiųstų savo atstovus, kurie galėtų „padėti“ Ukrainai galutinai atkurti paniekintas ir pamintas jų teises. Priimtoje rezoliucijoje sakoma: „Nėra pasiteisinimo valdžiai, kuri per 17 nepriklausomos Ukrainos metų nepriėmė nė vieno įstatymo, atkuriančio politines, ekonomines, socialines ir kultūrines Krymo totorių tautos teises.“
Žinoma, oficialusis Kijevas galėtų užsikimšti ausis ir užmerkti akis, tačiau euroatlantinės integracijos siekis neleidžia daryti net mažiausių klaidų. Visai neseniai tarptautinė organizacija „Amnesty International“ paskelbė, kad Ukrainoje pažeidinėjamos Krymo totorių teisės, o kovo mėnesį Simferopolyje apsilankė ESBO tautinių mažumų komisaras, kuris domėjosi Krymo totorių padėtimi.
Ta proga Krymo autonominės respublikos parlamento pirmininko atstovė spaudai Ala Goreva pareiškė, kad per pastaruosius dvejus metus deportuotiems Krymo totoriams skirta daugiau kaip 40 hektarų žemės ir tai patenkina poreikius. „Nepaisant to, kai kurių totorių radikalų destrukcinė veikla, siekiant išnaudoti šią situaciją savanaudiškais tikslais, stumia žmones dalyvauti jokio pagrindo neturinčiose protesto akcijose ir didina įtampą visuomenėje.“
Įtampa Krymo visuomenėje tikrai egzistuoja. Ir kiekvienas šio spektaklio dalyvis vaidina savo vaidmenį. Pirmiausia Kryme susikerta rusų ir ukrainiečių interesai. Totoriai aktyviai palaiko ukrainiečius ir Viktoro Juščenkos politiką, nori stoti į NATO ir nepraleidžia progos pademonstruoti savo antirusiškas nuotaikas. Totorių parama Kijevui ypač išryškėjo po Rusijos politikų pareiškimų, kad Maskvai reikėtų atsiimti Sevastopolį ir visą Krymo pusiasalį. Krymo totorių etninio parlamento (teisiškai nepripažintas valdžios organas) pirmininko pavaduotojas Refatas Čubarovas siūlo Ukrainos valdžiai užtarimo prieš rusus ieškoti tarptautinėse organizacijose ir ypač – Jungtinėse Tautose. Maža to, totoriai atvirai tvirtina, jog atėjo laikas pareikalauti, kad rusai iš Krymo išsigabentų savo Juodosios jūros karinį laivyną.
Krymo totoriai palaiko ir Ukrainos vykdomą ar bent įsivaizduojamą Krymo „ukrainizaciją“. „Focus.in.ua“ cituoja R. Čubarovą: „Šimtai tūkstančių etninių ukrainiečių pusiasalyje neturi elementarių galimybių tenkinti savo kalbos ir kultūrinių poreikių.“ Anot jo, Krymo autonominės respublikos valdžia prieš gyventojų valią vykdo asimiliacijos ir rusifikacijos politiką.
Rusijoje Krymo totorių nemėgsta: ką jau kalbėti apie Antrojo pasaulinio karo istorijas – pastaruoju metu prisimenamas net Konotopo mūšis, vykęs 1659 metais! Tuomet Krymo totoriai kartu su kazokais ir lenkais susigrūmė su rusų armijos daliniu ir pasiekė pergalę. Kovo mėnesį Ukrainos prezidentas V. Juščenka pavedė vyriausybei kitais metais iškilmingai atšvęsti 350-ąsias šio mūšio metines. Krymo totoriai, kaip ir reikėjo tikėtis, apsidžiaugė, o Rusijos užsienio reikalų ministerija pasipiktino ir net išplatino specialų pareiškimą šiuo klausimu.
Kai kurių politikos ekspertų įsitikinimu, „rusiškojo vektoriaus“ susilpnėjimas Kryme neišvengiamai sukeltų Krymo totorių ir ukrainiečių priešpriešą. Iki repatriantų sugrįžimo susiformavusi Krymo visuomenė gyvena vedama stereotipų, kurie gana dažnai nulemia ilgalaikes pasekmes. Etnopsichologai atkreipia dėmesį, jog vyresnioji Krymo gyventojų karta vis dar mano, kad totoriai yra tėvynės išdavikai. Jaunesniųjų požiūriui daro įtaką politiniai įsitikinimai, ekonominiai interesai, socialinė padėtis ir asmeninė patirtis. Vieniems tai –„kiemo draugai“, kitiems – „piktų kėslų turintys musulmonai“.
2000 m. buvo atliktas sociologinis tyrimas, kuriuo siekta išsiaiškinti, ką vieni apie kitus mano Krymo gyventojai. Tyrimų objektas – įvairių vietinių universitetų pirmakursiai – rusai, ukrainiečiai ir totoriai. Pirmųjų dviejų etninių grupių atstovų buvo paklausta, su kokiais žodžiais jiems asocijuojasi Krymo totoriai. Atsakymai buvo stulbinantys: deportuota tauta, pikti, piktavaliai, piktybiški, apsukrūs, įžūlūs, žiaurūs, kerštingi, purvini žmonės, besiverčiantys prekyba turguose. Jie įkūnija islamą, nors yra darbštūs ir vaišingi.
Tų pačių rusų ir ukrainiečių buvo paprašyta apibūdinti rusus, ir štai ką išgirdo tyrėjai: geri, geraširdžiai, mėgstantys išgerti, ypač – degtinės, stipri ir protinga tauta, linkę patingėti, vaišingi, linksmi ir sąžiningi žmonės.
Tautinė, rasinė ir konfesinė nesantaika Kryme – ne naujiena. Totoriai savo spaudos puslapiuose vardija nutikimus, kai „rusų šovinistų gaujos“ užpuola ir sumuša niekuo dėtus musulmonus, provokuoja juos rimtesniems susirėmimams. Savo ruožtu rusiška Krymo spauda negaili neigiamų epitetų totoriams, kai kurie straipsniai mažų mažiausiai verti prokuratūros dėmesio.
Rusijos leidinys „Komsomolskaja pravda“ neseniai pacitavo Krymo rusų laikraščio „Krymskaja pravda“ straipsnį „Vėjo atnešti“: „Ar liko bent kas nors šiame nelaimingame Kryme, ko jūs dar neišniekinote? Žemė, jūra, vynas, kalnai, sodai, vynuogynai, miestai, kaimai – viskas įtraukta į jūsų pretenzijų voratinklį, viskas arba nustekenta, arba išvogta, arba apipilta jūsų ketinimų nešvarumais. Liko nebent dangus. Ir tai jame sklinda muedzino riksmai, užgožiantys visus kitus ankstesnio taikaus gyvenimo garsus…
„Grąžinkite mums mūsų!“ O ką iš jūsų atėmė, ką jūs čia palikote? Kas čia jūsų? Apgailėtini trobesiai, palapinės stepėse? Nelaimingi chano rūmai, kuriuos statė ir puošė belaisviai, pagrobti per jūsų protėvių antpuolius?“
„Komsomolskaja pravda“ reziumuoja: „Dabar galite įsivaizduoti, ką Krymo etnosas kalba vieni apie kitus ne laikraščių puslapiuose. Azerbaidžane ir Armėnijoje teko girdėti: „bet tarp jų, „svoločių“, irgi yra gerų žmonių“, Kryme ir tokių abejotinų komplimentų kitatikių adresu neišgirsi...“
Aušra Radzevičiūtė
