Tiek Maskva, tiek Minskas per praėjusius metus darė viską, kad įrodytų „tautų broliškumą“. A. Lukašenka netgi suskubo keisti Baltarusijos konstituciją (beje, jau trečią kartą, priklausomai nuo savo paties interesų), kurioje atsiras daugiau idėjinių panašumų į naująją Rusijos konstituciją, kurią kiek anksčiau savo gyventojams įteikė V. Putinas.
Daug dėmesio šiais metais bus skiriama abiejų šalių kariuomenių integracijai, įskaitant didelio masto karines pratybas Baltarusijos teritorijoje jau 2022-ųjų pradžioje.
Politikos apžvalgininkas Valerijus Karbalevičius mano, kad Maskva paliks A. Lukašenką bent jau kažkuriam laikotarpiui ramybėje: „Pirmalaikių rinkimų Lukašenka, kaip matome, neruošia. Ir tai kaip tik susiję su tuo, kad Rusija nustojo jį spaudusi šia kryptimi. Dabartinė Baltarusija – vienintelis Rusijos sąjungininkas jos konflikte su visu Vakarų pasauliu. Ir Putinas apsigalvojo, jis atideda valdžios perdavimo Baltarusijoje procesą ir pasirengęs sutikti su tuo, kad Lukašenka pasiliktų valdžioje“.
Sąjungos valstybė
A. Lukašenkos ir V. Putino „sąjungos“ planas dėl bendros Rusijos ir Baltarusijos valstybės buvo sukurtas dar praėjusiame šimtmetyje, tačiau iš stalčiaus ištrauktas ir aktyviai plėtoti buvo pradėtas tik 2020-2021 metais, kuomet Minskas susidūrė su demokratinių judėjimų šalyje problema.
2022-aisiais numatoma tolimesnė susijungimo proceso plėtra, įskaitant glaudų karinį ryšį. Tačiau pagrindiniu Baltarusijos metų įvykiu ekspertai vadina vasario mėnesį turintį įvykti referendumą dėl konstitucijos pokyčių. „Jeigu karas neprasidės“, kaip gruodį sakė A. Lukašenka.
Patys pokyčiai nenumato radikalių pakeitimų, labiau tik dar sustiprins A. Lukašenkos ir jo aplinkos valdymą šalyje, kaip buvo padaryta metais anksčiau Rusijoje.
„Siūlomame sąlyginės Konstitucijos projekte (sąlyginė – nes totalitarinėje santvarkoje beprasmiška vertinti įstatymų leidybos iniciatyvas, jų tikslas yra tik stiprinti ir konsoliduoti valdančiųjų sistemą) nėra prielaidų valdžios perdavimui ateityje, nėra prielaidų politinei pertvarkai. Visas šis projektas aiškiai parodo, kad per ateinančius metus Baltarusijoje kai kurių procedūrų pokyčiai nenumatyti ir jų, greičiausiai, nebus. Lukašenka pabrėžia, kad neketina atsisakyti valdžios, neketina pasitraukti, tiesiog kuria kažkokias painias schemas, kurios niekaip neriboja jo galios ir politinių galimybių. Sunku tai pavadinti net kažkokio dialogo ar viešo kai kurių valdžios iniciatyvų aptarimo iliuzija dėl paprastos priežasties – teroro sąlygomis diskusijų negali būti“, – RFI pasakojo baltarusių politologas Pavelas Usovas.
Eksperto teigimu, Baltarusijai svarbiausias šių metų įvykis bus net ne artėjantis balsavimas referendume, šalies ateitis priklausys nuo to, kaip pasisuks Rusijos konfliktas su Ukraina ir Vakarais. „Baltarusija be jokių abejonių gali būti įtraukta į Rusijos ir Ukrainos priešpriešą. Mažų mažiausiai mūsų teritorijoje bus dislokuoti kažkokie rusų kariniai daliniai, tikėtina, net ir su taktiniu branduoliniu ginklu. Ir mes galim labai greitai netekti bet kokios nepriklausomybės likučius“, – aiškino jis.
Kremlius imtųsi veiksmų Lukašenkai netekus valdžios
Vienas iš galimų Rusijos politikos Baltarusijoje scenarijų, anot Švedijos gynybos tyrimų agentūros eksperto Jakobo Hedenskogo numato ekonominį ir politinį spaudimą, kuris tęsiasi nuo 2015-ųjų, o ypač suaktyvėjo po 2020 m. rugpjūčio įvykių. Tačiau šio pasirinkto scenarijaus atveju Kremliui nėra būtinybės keisti valdžią Minske. „Lukašenka galėjo būti rūpesčių keliantis partneris Rusijai, tačiau jis niekada taip ir neperžengė tokių raudonųjų linijų, kaip Baltarusijos dalyvavimas KSSO ir EES, ar rusų kariuomenės infrastruktūros Baltarusijoje uždarymas“, – teigia politologas savo naujame tyrime „Baltarusijos baigtis?“ (angl. „Endgame Belarus?“).
A. Lukašenkos teiginiai, kad jis yra reikalingas Baltarusijai siekiant išlaikyti valstybingumą, atsižvelgiant į savo „broliškos valstybės“ pastarųjų metų poziciją, iš tiesų gali turėti pagrindo. Rusija, kaip rodo jos veiksmai Ukrainos (tam tikra prasme ir Kazachstane, bei kitose aplinkinėse šalyse), nesibodi imtis karinės agresijos jeigu mato įžvelgia grėsmę savo strateginėms užduotims. Lojalus Kremliui Minsko režimas iš esmės atitinka vystomą „buferinės zonos“ scenarijų, todėl staigi A. Lukašenkos mirtis ar pasitraukimas iš valdžios su demokratinių jėgų atėjimo į valdžią atėjimo galimybe faktiškai neabejotinai išprovokuotų V. Putino agresiją.
„Jeigu Rusijos vadovybė pajustų, kad iškilo grėsmė gyvybiškai svarbiems šalies interesams, Rusija nedvejodama įsikištų. Putinas ne sykį yra pareiškęs, kad Rusija neleis Baltarusijoje pasireikšti bet kokioms chaoso apraiškoms. Tai susiję ne tik su rizika netekti pačios Baltarusijos, bet taip pat ir siekiant apsisaugoti nuo panašių procesų išplitimo Rusijoje. Kremlius tokiu atveju, siekiant stabilizuoti situaciją Baltarusijoje dislokuotų „atsargos policijos pajėgas“, apie kurias Putinas užsiminė 2020-ųjų rugpjūtį. Didesni Rusijos ginkluotųjų pajėgų pajėgumai būtų dislokuoti tik tokiu atveju, jeigu Baltarusijai (ir tuo pačiu Rusijai) kiltų reali arba pramanyta karinė grėsmė iš Vakarų“, – aiškino J. Hedenskogas.
Kremlius pilietybes dalins į kairę ir į dešinę
Okupuoti Baltarusijos tiesiogine, karine prasme Rusijai yra ne tik strategine ir finansine prasme pernelyg sudėtingas žygis, bet ir nėra būtinas dėl dabartinės situacijos „atitikimo poreikiams“. Vietoje to Kremlius, panašu, renkasi baltarusių asimiliacijos projektą, kurio viena iš sudedamųjų dalių bus Rusijos pilietybės suteikimas baltarusiams. Nusilpęs ir tiesiogiai nuo Kremliaus priklausantis Lukašenkos režimas ir toliau neteks galių, mažės jo legitimumas gyventojų akyse. Tuo gali pasinaudoti Kremlius, jau numatęs „supaprastintą pilietybės suteikimą“.
Paskutinėmis praėjusių metų dienomis V. Putino pateiktas įstatymo projektas supaprastins pilietybės gavimą buvusios SSRS piliečiams ir tiems, kurie pasirinktų Rusijos pilietybę „pasikeitus valstybės sienoms“.
V. Putinas pasiūlė išplėsti dabartinę tvarką, pagal kurią asmenims gali būti suteikiama Rusijos pilietybė įtraukiant optacijos galimybę „atsiradus pasirinkimui jeigu pasikeičia Rusijos Federacijos valstybės sienos“. Kas slypi po tokiu siūlymu ir į kurią pusę gali „pasikeisti Rusijos valstybės siena“ kol kas sunku spėti, tačiau tai gali būti tiek okupuotos Donbaso teritorijos, tiek ir „sąjunginė valstybė“ Baltarusija, tiek ir Rusijos taikdarius išvaikyti protestuojančią minią pasikvietęs Kazachstanas.
Maža to, supaprastinamas ir pilietybės suteikimas buvusios SSRS gyventojams. Pagal šiuo metu galiojančią tvarką jie gali pretenduoti į Rusijos pilietybę, jeigu ne mažiau nei 3 metus yra atitarnavę Rusijos kariuomenėje. V. Putino siūlymo pilietybę galėtų gauti visi užsieniečiai, gyvenantys Rusijoje bet kokį laikotarpį, jeigu jie atitinka bent vieną iš sąlygų: turi artimų giminaičių, gyvenančių Rusijos TFSR, SSRS ar Rusijos imperijos teritorijose (dabartinės Rusijos Federacijos sienų ribose); yra gimę arba nuolatos gyveno Rusijos TFSR ir buvo tuometinės SSRS piliečiais.
Dar 2019-aisiais V. Putinas suteikė galimybę okupuotų Donbaso ir Luhansko teritorijų gyventojams supaprastinta tvarka įgyti Rusijos pilietybę. Pasak Rusijos valdžios šiuo siūlymu pasinaudojo apie 500 tūkst. žmonių.
Karinės pratybos ir aneksijos kaina
Rusija ir Baltarusija 2022-ųjų pirmąjį ketvirtį praves ir bendras karines pratybas, kaip tik turėsiančias sutapti su baltarusių balsavimo dėl naujosios konstitucijos pravedimo. „Kaip jūs ir siūlėte, mes pravesime metų pradžioje, ten jau kariškiai sutars. Kovą ar vasarį, aš nežinau, kada jie nuspręs“, – gruodžio 29-ąją, po eilinių susitikimo su A. Lukašenka, pareiškė V. Putinas.
Apie dar glaudesnį karinį bendradarbiavimą prabilęs A. Lukašenka taip pat pasiūlė „įkurti daugiau Baltarusijos karių apmokymo centrų“. Jo teigimu, Baltarusijai perkant vis daugiau ginkluotės iš Rusijos, reikia integruoti ir Baltarusijos karius.
„Jūs mane visada tame palaikėte. Aš kreipiausi į jums, kad mes nestabdytume mūsų bendrų karinių pratybų. Kad mes ir toliau kurtume mūsų vaikinų apmokymo centrus, pirmiausiai naujų karinės technikos, kurią mes įsigyjame iš Rusijos. <...> Žinau, kad jūs ir jūsų karininkai svarsto mano siūlymus surengti pratybas Baltarusijos teritorijoje. Norėtųsi, kad šie sprendimai būtų jūsų. Tai yra į naudą Baltarusijos-Rusijos santykiams“, – paaiškino A. Lukašenka.
2022-ųjų sausio viduryje prasidėjo derybos tarp JAV ir Rusijos, o taip pat ir tarp pastarosios šalies bei NATO aljanso atstovų dėl tariamo saugumo užtikrinimo garantijų Maskvai. Kremlius nėra patenkintas NATO plėtra ir tame įžvelgia tiesioginį pavojų sau. Nėra aišku, kiek tęsis šios derybos, kurios dėl Rusijos pasirinkto ultimatyvaus tono ir tam tikra prasme iš esmės neįgyvendinamų reikalavimų (pavyzdžiui, „atitraukti NATO pajėgas iki 1997-ųjų sienų“) vargu ar ilgai truks, todėl kariuomenės „pratybos“ Baltarusijoje gali sutapti ir su Rytų Europoje kilusio konflikto galutine stadija.
Įtampa gali pasiekti savo aukščiausią tašką, kuomet Rusija į Baltarusiją sutrauks savo regiono mastu milžiniškas karines pajėgas, taip keliant tiesioginę grėsmę ne tik Ukrainai, bet ir rytinėms Europos šalims.
Ekspertų teigimu, Rusija negali, o gal net ir nėra poreikio, jėga prisijungti Baltarusijos, nes jau ir dabar užtenka strateginių svertų pasiekti Rusijos interesų užtikrinimo. Priėmus sprendimą panaudoti agresiją prieš Baltarusiją Kremlius susidurtų ne tik su galimu baltarusių tautos pasipriešinimu, bet ir sukeltų grėsmę savo kertiniams aljansams KSSO ir EES.
„Nepaisant to, kad kai kurie Krymo aneksijos taktikos elementai gali būti panaudoti ir kitur, svarbu pažymėti skirtumus dėl situacijos Baltarusijoje – Krymas yra gana nedidelė Ukrainos teritorijos dalis, o Baltarusija yra šalis su 9,5 mln. gyventojų. Tai, o taip pat ir tokios operacijos kaina, potencialūs prieš aneksiją nukreipti judėjimai pačioje Rusijoje, plataus visuomenės pritarimo neturėjimas Baltarusijos teritorijos aneksavimui, yra pagrindiniai faktoriai, kodėl nauja „Krymo stiliaus“ operacija Rusijai būtų pernelyg rizikinga ir brangiai kainuojanti. Nepaisant to, ši tikimybė negali būti visiškai atmesta, jeigu prireiktų išsaugoti Baltarusiją nuo atsiskyrimo nuo Rusijos“, – įsitikinęs J. Hedenskogas.
