„Nejaugi JAV ir Europa iš tiesų turi vilties, kad jeigu nusilpusi Ukraina pasirašys taikos sutartį (su Ukraina), tai palaidos V. Putino imperijos restauracijos svajones? <...> Kaip bebūtų apmaudu, Merkel (Angela Merkel, Vokietijos kanclerė) ir Obama (Barakas Obama, JAV prezidentas), panašu, stumia Ukrainą sutikti su neparankiomis jai sąlygomis, kurios V. Putinui amžiams padovanos destabilizuotą Ukrainą, atkirstą nuo Europos Sąjungos ir NATO. Ir už tai jis susimokės vien tik sankcijomis,“ - su liūdesiu pripažįsta P. Gregory.
Kertinė mintis, kurios laikosi straipsnio autorius, remiasi politologo Andrejaus Piontkovskio išsakytu pastebėjimu, kad V. Putinas, pasiekęs pergalę Ukrainos rytuose, gali pabandyti šią idėją taikyti ir toliau, o jo „kitu taikiniu bus Baltijos šalys“. Be to V. Putinas, galimai, turi numatęs sau pagrindinę užduotį „faktinio savo pagrindinio priešo, NATO sunaikinimo – tos pačios organizacijos, kuri sugriovė SSRS ir apsupo Rusiją. Tokia avantiųra susijusi su didele rizika, tačiau ir apdovanojimas už tai bus didžiulis,“ - rašo P. Gregory.
„Skeptikų“ nuomonė, kad V. Putinas „neišdrįs“, autoriui atrodo neįtikinama. Prisimenant 2008-ųjų Gruzijos įvykius ir tai, kas neseniai įvyko Kryme ir Ukrainos rytuose, jis teigia: „Rusija turi mažiausiai šešerių metų hibridinio karo patirties, nė vienas iš jų nesibaigė jai pralaimėjimu.
„Jau dabar mes galime numatyti žaidimo planą, kurio pagalba V. Putinas pabandys sunaikinti NATO,“ - įsitikinęs „Forbes“ apžvalgininkas. „Tikėtinu pirmuoju tikslu“ jis įvardija Latviją, kurios „ketvirtį gyventojų sudaro rusai“. Autorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmasis žingsnis šiame hibridiniame kare jau žengtas: „Televizija RT, V. Putino propagandinis ginklas, jau pradėjo dusinti Latviją dėl vietos rusų diskriminacijos“. Toliau, autoriaus nuomone, reiktų laukti propagandos kiekio didėjimo, vėliau į Baltijos valstybės teritoriją įsiskverbusių GRU ir FSB agentų provokacijų, kurie organizuos betvarkes „mažuose rytiniuose miestuose, kuriuose didžiąją dalį gyventojų sudaro rusai“ ir administracinių pastatų užgrobimu. Rusija tuo metu pradės „seniai planuotus mokymus“ prie Latvijos sienos. Ten patrauks ir Rusijos „savanoriai“, prasidės susišaudymai su latvių policiją, bei kariškiais.
„Aukų skaičius augs, Latvija paskelbs apie Rusijos puolimą ir pareikalaus taikyti 5-ąjį NATO straipsnį... Ką tuo atveju darys NATO ir JAV? Atsakymas toli gražu nėra savaime suprantamas,“ - mano P. Gregory. Galimai, „NATO nuspręs palaukti ir pasižiūrėti, kas bus. Juk gali būti, kad apsieis“. Tuo metu V. Putinas pasireikš kaip taikdarys: „aišku, kad jis sugebės ką nors sugalvoti. Betvarkė Latvijoje – tai praktiškai tas pats, kas škotų referendumas, tik nevykęs. Kam visą pasaulį dabar apversti aukštyn kojomis dėl pilietinio karo mažoje ir nesvarbioje valstybėje, kurią mažai kas ir žemėlapyje sugebėtų parodyti,“ – atkuria galimą V. Putino argumentaciją P. Gregory.
Tokios scenarijaus baigtis, jo manymu, bus tokia: „V. Putinas griebs NATO už gerklės, ir visas pasaulis pamatys, kad NATO – tuščia vieta. Nėra daugiau jokios NATO. V. Putinas – pasaulio valdovas. Tai jis sprendžia, ko pagailėti, ir ką nubausti.“
„Islamo valstybė“ ir V. Putinas moko mus vieno ir to paties,“ – tęsia autorius. – „Jeigu Vakarai nori nugalėti, jie turi duoti atkirtį, kol nevėlu. „Islamo valstybę“ būtų lengva nugalėti, kai jie buvo gauja apdriskėlių. Lengvai buvo galima sustabdyti ir V. Putiną, jeigu Vakarai su pirmaisiais Krymo aneksijos požymiais būtų perkėlę į Lenkiją ir Kijevą karinį laivyną, lėktuvnešius ir NATO kariuomenę... Tas scenarijus, kurį aš pateikiau, vertas apmąstymų. Juk labai greitai gali pasirodyti, kad mes pavėlavome“.
