Konflikto priežastimi tapo Japonijos vyriausybės sprendimas išpirkti tris iš penkių Senkaku salų iš privačių savininkų. Nors ir anksčiau salos buvo administruojamos pagal Japonijos teisę, jų išpirkimas papiktino Kiniją, kuri neatsisako pretenzijų į šias salas. Pekino reakcija buvo labai aštri. Kinija pasiuntė prie Senkaku salų lengvus karinius laivus (tą patį padarė ir Japonija, siekdama apsaugoti savo teritoriją ir savo interesus). Pačioje Kinijoje kilo masinės (gerai organizuotos ir Kinijos valdžios globojamos) antijaponiškos protesto akcijos.
Ginčas dėl salų yra ne tik politinio pobūdžio. Pranešama, kad jūros šelfe prie Senkaku salų yra naftos ir dujų, tad tai taip pat yra ginčas dėl resursų. Tačiau ne tik tai lemia konflikto aštrumą. Numanu, kad ginčas dėl Senkaku salų gali turėti ir kelias užslėptas reikšmes.
Yra išsakoma versija, kad aštri ir skausminga Kinijos reakcija yra susijusi su vidiniais jos procesais. Kinija rengiasi pokyčiams valdžioje. Šių metų lapkričio mėnesį turi įvykti XVIII Kinijos komunistų partijos suvažiavimas, kuriame dabartinis šalies lyderis Hu Jintao paliks partijos generalinio sekretoriaus postą. Jį šioje pozicijoje turėtų pakeisti viceprezidentas Xi Jinpingas, kuriam atiteks visos pagrindinės Kinijos valdymo galios. Tiesa, jo valdžia nebus absoliuti, nes, kaip ir dabartinis Kinijos vadovas Hu Jintao, Xi Jinpingas bus tik „pirmasis tarp lygiųjų“ Politiniame biure. Tačiau tai nereiškia, kad šalyje vnevyksta politinės kovos. Jos yra vidinio, klaninio pobūdžio (tarp vienintelės valdančiosios Kinijos komunistų partijos subjektų). Čia galima aptikti užslėptų intrigų pėdsakų.
Apžvalgininkas Sultanas Akimbekovas iš Kazachstano Azijos tyrimų instituto nurodo, kad pastaruoju metu naujasis numanomas Kinijos lyderis Xi Jinpingas vengia viešumo. Sklando gandai, kad jis galėjo patekti į rimtą autoavariją ar patyrė mikroinsultą. Tai reiškia, kad valdžios perdavimas Kinijoje iš vienų rankų į kitas gali būti ir ne toks nuspėjamas, kaip atrodė anksčiau (tiesa, neseniai Xi Jinpingas vėl pasirodė publikai ir atrodo, kad rimtesnių sveikatos problemų jis neturi). Be to, paliekantis valdžią politinis Hu Jintao klanas gali nerimauti dėl savo ateities po to, kai pagrindinės galios atiteks Xi Jinpingui. S. Akimbekovas numano, kad arši reakcija į salų istoriją iš tikrųjų gali slėpti vidines Kinijos komunistų partijos batalijas. Stiprėjančios antijaponiškos ir atitinkamai nacionalistinės kiniškos nuotaikos gali būti panaudotos kovojant su politiniais oponentais (S. Akimbekovo manymu – su „kairuoliškai“ nusiteikusiais dabartinio valdančiojo elito oponentais Kinijos komunistų partijos gretose). Tam atseit ir buvo reikalingas triukšmingas konfliktas su „išorės priešu“, šiuo atveju – Japonija.
Konflikte dėl salų gali slypėti ir dar vienas svarbus signalas. Kaip rugsėjo viduryje Rygos konferencijoje kalbėjo karinis ekspertas Julianas Lindley-Frenchas, Kinija vis dar interpretuoja jėgą kaip klasikinę sampratą, paremta įprastinės „kietosios“ galios principais. Ekspertas pažymėjo, kad tai yra labai svarbus faktorius, nes ne kas kitas, o Kinija XXI a. diktuos savo kaimynams žaidimo taisykles. Atitinkamus galios supratimo mechanizmus Kinija demonstruoja ir konflikte su Japonija. Tai mini ir kiti apžvalgininkai.
Kaip nurodo Rodgeris Bakeris iš Stratforo geopolitinės analizės instituto, Kinija konflikte su Japonija demonstruoja naują (o tiksliau – seną, pasaulyje jau kiek primirštą) taktiką, pagal kurią kariuomenė interpretuojama kaip tarptautinės politikos instrumentas. Pasirinkti tokią taktiką Pekinui leidžia didėjantis jo karinis potencialas. R. Bakeris pažymi, kad modernėjančios Kinijos kariuomenės veiksnys vis labiau daro įtaką šalies užsienio ir regioninei politikai. Kad Pekinas aktyviai augina raumenis, rodo ir tai, kad prieš kelias dienas į karo laivyną oficialiai priimtas pirmasis Kinijos lėktuvnešis. Įdomu tai, kad šis laivas – iš Ukrainos nupirktas nebaigtas statyti sovietinis kreiseris-lėktuvnešis, baigtas įrengti ir apginkluoti Kinijoje. Pranešama, kad Kinija nupirko šį laivą norėdama įrengti jame plaukiojantį kazino, tačiau galiausiai jis atiteko kariuomenei.
Tikėtina, kad aprašomas konfliktas dėl salų karinėje sferoje apsiribos tik potencialių karinių galių demonstravimu. JAV leido Pekinui suprasti, kad karinį konfliktą su Japonija Vašingtonas vertins kaip grėsmę savo saugumui. Vašingtonas yra pasirengęs palaikyti Japoniją ir tai kol kas sulaiko Kiniją nuo minties apie teritorinio ginčo sprendimą jėga. Tačiau ar veiks tokie saugikliai ateityje, priklausys nuo Kinijos ekonominio ir karinio potencialo dinamikos.
Beje, internete galima aptikti ir egzotiškų Kinijos ir Japonijos konflikto dėl salų versijų. Pavyzdžiui, rusų ultrakairysis rašytojas Eduardas Limonovas iškėlė versiją, kad, nacionalizuodama Senkaku salas, Japonija tiesiog repetuoja Kurilų salų, kurios šiuo metu priklauso Rusijai ir kurias Japonija laiko savo teisėta teritorija, užgrobimą.
Bet kurio atveju Kinijos ir Japonijos konfliktas dėl salų parodė, kad kovos dėl teritorijų (o pirmiausia – dėl resursų) vis dar yra svarbus tarptautinės politikos veiksnys. Be to, ši konfliktinė situacija skatina kalbėti apie Kinijos ambicijas ginti ir užtikrinti savo interesus, ypač atsižvelgiant į tai, kad Kinijos galia kol kas tik auga. Tai yra signalas ne tik Kinijos kaimynėms, bet ir visam pasauliui. Neatsitiktinai jau minėtoje šių metų Rygos konferencijoje buvo plačiai kalbama apie NATO ir Kinijos tarybos, kuri skatintų tarpusavio supratimą, steigimo būtinybę.
Viktor Denisenko
