Aštri reakcija
Didžiausias bet kokių derybų su Iranu kritikas buvo ir išlieka Izraelis. Šios šalies oficialūs pareigūnai ne kartą yra pareiškę, kad tartis su Iranu tolygu tartis su velniu. Pagrindinis tokių ir panašių pareiškimų leitmotyvas yra teiginys, kad Teheranas siekia apgauti Vakarus, užliūliuoti jų budrumą.
Izraelio poziciją galima suprasti. Jis mato Iraną kaip realią grėsmę. Irano politiniai ir dvasiniai lyderiai yra anksčiau nemažai kalbėję apie Izraelio sunaikinimą. Tokio pobūdžio retoriką, pavyzdžiui, sau leido buvęs Irano prezidentas Machmoudas Ahmadinejadas. Priešiškais pareiškimais Izraelio atžvilgiu bei raginimu jį sunaikinti yra pagarsėjęs ir dvasinis Irano lyderis ajatola Ali Khamenei.
Suprasti žydų valstybės poziciją, pavyzdžiui, leidžia tokia citata iš Izraelio naujienų portalo NRG: „Irano ir pasaulio valstybių susitarimo problema yra ne vien šio dokumento turinys. Problema ta, kad susitarimas pasiekiamas bendraujant su apsimelavusiu klastingu režimu, kuriuo negalima pasitikėti.“ Cituojamoje publikacijoje pažymima, kad Iranas teikia paramą teroristinėms organizacijoms.
Akivaizdu, kad Izraelis netiki nė vienu Irano vadovybės žodžiu. Jis mano, kad Teheranas paslapčia tęs tyrimus, kurie galiausiai leis jam sukurti savo branduolinį ginklą, o atšauktos sankcijos tik padės įgyvendinti šį planą. Nuraminti Izraelį nepavyksta net JAV, kurios yra labai patenkintos pasiektu susitarimu. Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu pavadino kompromisą su Iranu „išdavyste“ ir priminė, jog Irane žmonės išeina į gatves su šūkiais „Mirtis Izraeliui!“, „Mirtis JAV!“. Tad Izraelis savo nepasitenkinime pirmiausia akcentuoja saugumo klausimą, kuris komplikuojasi dėl to, jog Iranas atsikrato ekonominio spaudimo.
Tarp džiaugsmo ir nerimo
Šiame kontekste įdomiausia yra Rusijos pozicija. Oficialiai Maskva labai palankiai vertina teigiamą derybų su Teheranu rezultatą. Tai ne pirmas atvejis, kai Rusija atvirai palaiko Islamo Respubliką. Tačiau daug kas pažymi, jog Maskvos reakcija yra gana keista, nes pasiektas susitarimas ir planuojamas sankcijų Iranui atšaukimas neatitinka realių Rusijos interesų.
Žinoma, naujoje situacijoje Maskva galbūt gali tikėtis pasirašyti su Iranu naujus kontraktus, susijusius su branduoline energetika. Rusija anksčiau jau bendradarbiavo su Islamo Respublika šioje sferoje. Tačiau vargu ar laukiami kontraktai pasiteisins tiek, kad galės kompensuoti Rusijos nuostolius, susijusius su Irano grįžimu į globalią energetikos rinką.
Prognozuojama, kad sankcijas panaikinus ir naftai iš Irano prasiveržus į rinką vieno juodojo aukso barelio kaina gali nukristi iki 45 JAV dolerių, o skirtingais periodais ji gali nuriedėti ir žemiau kaip 40 JAV dolerių už barelį ribos. Visa tai žada labai sunkius laikus Rusijos ekonomikai, kuri, skirtingai nei Iranas, ir toliau jaus Vakarų pasaulio sankcijų poveikį.
Apie visa tai buvo kalbėta jau tada, kai derybos su Iranu dar tik vyko. Rusijos ekonomika iš esmės yra orientuota į energetikos išteklių pardavimą (tai jos pagrindinis vektorius), todėl nenuostabu, kad ji labai skaudžiai reaguoja į šių išteklių kainų kritimą.
Kas gi sąlygoja V. Putino džiaugsmą dėl susitarimo su Iranu? Atsižvelgiant į tai, kad tokio džiaugsmo priežastys nėra ekonominės, galima numanyti, jog tai yra tam tikras geopolitinis žaidimas. Pirmiausia, Rusija visada palaikė Iraną iš principo – jai imponuoja, jog ši valstybė vertinama kaip Vakarų pasaulio priešas, o tai reiškia, jog Teheranas gali būti potencialus ideologinis Rusijos sąjungininkas.
Kita vertus, pastebima, kad Maskva netiesiogiai ieško būdų pasiekti tam tikrą kompromisą su Vakarų pasauliu, o pirmiausia – su JAV. Rusija akivaizdžiai sušvelnino savo pozicijas dėl Sirijos, taip pat padėjo pasiekti ir susitarimą su Iranu. Galima numanyti, jog Maskva bando „atiduoti“ Siriją ir Iraną JAV mainais už Ukrainą. Tokių mainų procesas atitinka primityvius Kremliaus įsivaizdavimus apie geopolitinių procesų prigimtį.
Tačiau vargu ar tokia rokiruotė įmanoma. JAV aiškiai atskiria Sirijos, Irano ir Ukrainos problematiką. Nėra jokių signalų, kad JAV ar Europos Sąjunga planuotų švelninti savo pozicijas dėl sankcijų Rusijai anksčiau, nei bus visiškai nutraukta Maskvos parama vadinamiesiems separatistams rytų Ukrainoje. Tad Rusijos bandymas „būti gerai“ tam tikrose tarptautinių santykių sferose (kad ir palaikant Vakarų poziciją derybose su Iranu) nepasiteisino. Vienintelis teigiamas signalas Rusijai iš Vakarų – tai JAV prezidento Baracko Obamos telefonu pareikšta padėka Vladimirui Putinui už Rusijos vaidmenį derybose su Iranu.
Nukentės tie, kas parduoda
Pažymima, kad situacijoje, kai Iranas atsikrato sankcijų, pirmiausia nukenčia tos valstybės, kurios parduoda energetikos išteklius (nes į rinką grįžta labai rimtas konkurentas), o laimi tos, kurios šiuos išteklius perka.
Be Rusijos, kuri yra labai priklausoma nuo naftos ir dujų kainų, rizikos zonoje atsiduria tokios valstybės kaip Venesuela, Nigerija, Bahreinas ir Omanas. Prognozuojama, kad Irano grįžimo poveikį taip pat pajus Irakas ir Saudo Arabija, nors šios valstybės yra pajėgios padidinti naftos gavybą, kad galėtų kompensuoti nuostolius, susijusius su naftos atpigimu. Tačiau toks žingsnis dar labiau numuštų naftos kainą ir įstumtų į sudėtingesnę situaciją tas valstybes, kurios nėra pajėgios išgauti daugiau naftos ir lygiaverčiai konkuruoti rinkoje. Pažymima, kad realiai be didesnių nuostolių Irano grįžimą į rinką gali įveikti tik tam pakankamai turtinga Saudo Arabija.
Tačiau Saudo Arabija nerimauja ne tiek dėl to, kad Iranas grįžta į globalią rinką, kiek dėl to, kad gali pradėti augti jo politinė įtaka regione. Sena Saudo Arabijos ir Irano konkurencija dėl lyderystės dar labiau paaštrės. Čia taip pat verta paminėti, kad Iranas yra šiitų valstybė, o Saudo Arabija atstovauja sunitams. Tai sąlygoja tam tikrą ne tik politinę ir ekonominę, bet ir dvasinę konkurenciją.
Atsižvelgiant į pateiktą informaciją, tiksliai galima pasakyti tik tai, kad Irano išsiveržimas iš ekonominės ir politinės izoliacijos žada paleisti įdomių geopolitinių procesų, kuriuos būtina stebėti ir analizuoti, mechanizmą. Galima prognozuoti, kad laikui bėgant apie Irano veiksnį teks kalbėti vis daugiau.
