Graikijoje po jauno anarchisto žūties kilę socialiniai protestai netruko pasklisti po kitas Europos šalis. Nors šiems neramumams tiek Lietuvos, tiek užsienio viešoji erdvė skyrė pakankamai daug dėmesio, vienas aspektas – anarchizmas, iki šiol plačiau nenagrinėjamas.
Prieš gerą šimtmetį susiformavusi anarchistų ideologija XIX – XX a. sandūroje plito Europoje, o vėliau ir JAV. Vis dėlto, po kurio laiko ją išstūmė kita kairioji ideologija – komunizmas. Žlugus sovietinei imperijai, istorijos užmarštin nuėjo ir komunizmas. Galbūt būtent todėl jau gerą dešimtmetį visame Vakarų pasaulyje stiprėja anarchistiniai judėjimai. Iki neramumų Atėnuose, anarchistų judėjimai dažniausiai reikšdavosi protestais prieš globalizaciją ir kapitalizmą, įvairiomis jaunimo akcijomis. Tačiau tai, kaip greitai šis judėjimas konsoliduojasi, įrodo ir protestų banga prieš Graikijos policijos ir vyriausybės veiksmus, nuvilnijusi per visą Europą.
Solidarumą su graikų anarchistais pareiškė ir anarchistinis Londono jaunimas. Apie 100 demonstrantų, nešini anarchistų plakatais, bandė įsiveržti į Graikijos ambasados Londone pastatą ir jį okupuoti. Nedidelei grupei pavyko prasiveržti pro policiją ir užimti ambasados terasą.
Vokietijos anarchistai, solidarizuodamiesi su policijos represijas patyrusiu Graikijos jaunimu, užėmė Graikijos konsulatą Vokietijos sostinėje Berlyne. Apie 15 žmonių įsibrovė į Wittenbergo aikštėje esančio Graikijos konsulato priimamąjį o vėliau okupavo ir konsulo darbo kabinetą.
Rusijos kairieji anarchistai taip pat džiugiai sutiko žinią apie Graikijoje prasidėjusį spontanišką jaunimo maištą prieš policiją ir vyriausybę. Būtent Rusijoje anarchistinės jėgos turi ir politinę įtaką. Ši įtaka didėja ir todėl, kad būtent iš Rusijos anarchizmo idėjos, tuo laikmečiu kovojusios prieš sustabarėjusią carų patvaldystę, pasklido po pasaulį, o šios ideologijos plėtotojas, aristokratas Piotras Kropotkinas buvo žinomas kaip „Anarchistų kunigaikštis“.
Taigi, visa tai, kas dabar vyksta Graikijoje ir kitose Europos šalyse, įgyja trejopą prasmę. Visų pirma – tai pasipriešinimas valstybės savivalei, kokią teigia esant anarchistiniai judėjimai. Antra – tai reakcija į krizę. Reikalas tas, kad protestuoja jau ne tik anarchistai ir ne tik studentai. Prie jų prisijungė ir kiti gyventojų sluoksniai. Todėl europiečiai, vis labiau jaučiantys pasaulinės finansų krizės pasekmes, taip išreiškia nepasitenkinimą prieš didėjantį ekonominį nuosmukį. Ir trečias, ko gero svarbiausias veiksnys - anarchizmas pretenduoja užimti komunizmo turėtas pozicijas.
Tai visiškai nereiškia, kad anarchistai (aišku, jei jiems pavyktų susivienyti ir įgauti politinę galią) imsis kartoti sovietinio komunizmo metodus. Anarchistų stiprėjimui įtakos turi ir visuomenės nusivylimas tradicinėmis politinėmis ideologijomis ir joms atstovaujančiomis Europos partijoms, kurios pasaulinės krizės fone nebepatenkina europiečių lūkesčių.
Todėl anarchistai, politinės sėkmės atveju, ateityje gali pretenduoti į realią valdžią ir galimybę formuoti kitokią Europos valstybių politikos liniją. Būtent kairiąsias politines ideologijas atstovaujantys judėjimai pasaulinės krizės fone turi dideles galimybes pasireikšti politinėje arenoje ir tinkamiau ginti labiausiai krizės veikiamų vargingiausių socialinių sluoksnių interesus.
Gediminas Dubonikas
