Kandidatai ir pozicijos
Kai rašomas šis straipsnis, Afganistano prezidento rinkimų kampanijoje likę aštuoni kandidatai. Pastaruoju metu keli pretendentai pasitraukė iš rinkiminės kampanijos, atsisakydami dalyvauti rinkimuose kitų naudai. Rinkimuose nedalyvaus Afganistano karaliaus Zachir Šacho anūkas Muchamedas Nadiras Naimas, nusprendęs palaikyti buvusį Afganistano užsienio reikalų ministrą Zalmają Rasulą. Anksčiau iš priešrinkiminės kovos to paties kandidato naudai pasitraukė ir vyresnis dabartinio šalies prezidento brolis Kajumas Karzajus (http://www.interfax.ru/world/367476).
Afganistano prezidento priešrinkiminėje kampanijoje yra išryškėję trys pagrindiniai lyderiai.
Daktaras Abdula Abdula – buvęs užsienio reikalų ministras ir kandidatas prezidento rinkimuose 2009 metais. Prieš penkerius metus jis viešai suabejojo vykusių rinkimų sąžiningumu ir apkaltino valdžią falsifikavus rezultatus.
Ašrafas Gani Ahmadzajus – buvęs finansų ministras, taip pat 2009 metų rinkimų dalyvis. Pristatomas kaip liberalus kandidatas, jis per šią rinkiminę kampaniją labiau atsižvelgė į savo šalies specifiką, sutarė dėl palaikymo su kai kurių įtakingų tautinių Afganistano bendrijų atstovais ir stengiasi pabrėžti, kad yra kilęs iš puštūnų.
Jau minėtas Zalmanas Rasulas vertinamas kaip stipriausias kandidatas šiuose rinkimuose. Jį palaiko dabartinis šalies prezidentas H. Karzajus ir buvęs viceprezidentas Achmadas Šachas Masudas. Be to, jo kandidatūrą remia ir kai kurių puštūnų genčių vadai.
Kaip pažymi analitikai, šiandien Afganistane dominuoja etniniais interesais paremta politika. Ji lemia politinių sąjungų ir koalicijų formavimo principus (http://www.respublika-kz.info/news/politics/3599).
Šie prezidento rinkimai yra labai svarbūs Afganistanui ir jo tolimesnei raidai, nes turėtų parodyti, ar esminiai demokratijos mechanizmai (nežiūrint į specifinius etninės ir klaninės politikos aspektus) prigyja šioje karinio konflikto nualintoje valstybėje. Rinkimų aktualumą lemia ir tai, kad ankstesni Afganistano prezidento rinkimai neišvengė įtarimų dėl nesąžiningumo ir galimo balsų klastojimo. Svarbu, kad dabartiniai rinkimai galėtų atsikratyti tokių įtarimų šleifo (arba bent jį sumažinti).
Talibų veiksnys
Artėjant prezidento rinkimams nesnaudžia ir esminė destruktyvi Afganistano jėga – talibai. Jie tradiciškai pažadėjo sužlugdyti rinkimus, nes, jų teigimu, rinkimų rezultatus lems „Amerikos sąmokslas“. Tikėtina, kad artėjant balsavimo dienai talibai suaktyvins teroristinę veiklą, siekdami atbaidyti rinkėjus nuo ėjimo prie balsadėžių. Tokią taktiką jie buvo pasirinkę ir 2009 metais. Tuomet rinkimų dieną per jų surengtus išpuolius žuvo 31 civilis asmuo ir 26 karinių ir teisėsaugos pajėgų atstovai.
Talibai pozicionuoja save už oficialaus politinio ir teisinio Afganistano lauko ribų, tačiau tai gali būti ir gana apgaulingas vaizdas.
Įdomu tai, kad prezidento rinkimai Afganistane artėja atšalusių Kabulo ir JAV santykių fone. Ypač pabrėžiama, kad dabartinis Afganistano prezidentas H. Karzajus neskuba pasirašyti su JAV parengto dvišalio saugumo susitarimo. Šis susitarimas leistų pratęsti tam tikras sąjungininkų misijas Afganistane ir po oficialaus užsienio pajėgų išvedimo. Pavyzdžiui, gali būti atšaukta karinių instruktorių ir patarėjų misija (iš viso apie 10–12 tūkst. žmonių), kurios dalyviai turėjo likti Afganistane ir vykdyti tolimesnį šalies kariuomenės parengimą ir apmokymą (http://www.kommersant.ru/doc/2418306).
Tačiau Kabulas užėmė gana griežtą poziciją. Oficialiai teigiama, kad Afganistano valdžios netenkina susitarimo punktai, pagal kuriuos šalies teismai neturėtų jurisdikcijos JAV kariams. Taip pat nenorima sutikti, kad JAV pajėgų atstovams oficialiai būtų suteikta teisė veržtis į afganų namus vykdant antiteroristines operacijas. Santykių su JAV nepagerino ir tai, kad Afganistanas, nepaisydamas Vašingtono nepasitenkinimo, paleido dalį kalinių iš Bagramo bazėje esančio kalėjimo.
Viena vertus, Kabulas rodo savo galias, kas yra svarbu, ypač artėjant tam momentui, kai šalies teritoriją turėtų palikti sąjungininkų kariai. Kita vertus, šie veiksmai nedera su nerimu, kuris nėra svetimas ir oficialiajai Afganistano valdžiai, kad po JAV ir kitų šalių pajėgų pasitraukimo situacijos šalyje gali nepavykti suvaldyti. Dėl šios priežasties atsiranda prielaida, kad Kabulas galbūt veda slaptas derybas su talibais. Kalbėti apie tai verčia ir tas faktas, jog apie įtarimus, kad tokio pobūdžio susitikimai ir derybos vyksta, gana plačiai kalbama jau keletą pastarųjų metų (net JAV svarstė galimybę įtraukti talibus į politinę dabartinio Afganistano struktūrą).
Suprantama, jog talibai nori, kad JAV kariuomenė ir jos sąjungininkai kuo greičiau pasitrauktų iš Afganistano. Todėl prielaida apie derybas tarp talibų ir oficialiojo Kabulo galėtų paaiškinti ir H. Karzajaus poziciją dėl minėto susitarimo su JAV.
Regionas nerimauja
Situaciją Afganistane įdėmiai stebi ir kitos regiono valstybės. Iš esmės visi sutaria, kad JAV ir sąjungininkų pajėgų pasitraukimas iš šios valstybės lems naujų grėsmių atsiradimą, o tiksliau – senų grėsmių eskalaciją. Regioninė destabilizacijos banga, pildantis blogiesiems scenarijams, pirmiausia turėtų smogti labiausiai pažeidžiamoms valstybėms – su Afganistanu besiribojantiems Tadžikistanui, Uzbekistanui, Turkmėnistanui ir netoliese esančiai Kirgizijai. Vargu ar nuošalyje liktų ir Rusija, kuri laiko save šių posovietinių respublikų sąjungininke (pavyzdžiui, Rusijos kariai padeda Tadžikistano pajėgoms saugoti sieną su Afganistanu).
Grėsmės, atsirasiančios užsienio pajėgas išvedus iš Afganistano, yra daugiau ar mažiau aiškios. Pirmiausia tai pavojai, susiję su padidėjusia terorizmo grėsme (http://www.vz.ru/news/2014/3/28/679448.html). Kita problema – narkotinių medžiagų srautai, kurie, tikėtina, gali išaugti net kelis kartus. Konstatuojant šias grėsmes dar kartą netiesiogiai išsakomos abejonės, ar dabartinė Afganistano valdžia gebės kontroliuoti situaciją savo šalyje.
Padėtį regione apsunkintų ir tai, kad po Krymo aneksijos su Vakarų pasauliu susipykusi Rusija gali nesulaukti net minimalios pagalbos sprendžiant krizines situacijas, kurias gali lemti nestabilumas Afganistane. Tačiau pati Maskva greičiausiai dar iki galo neįvertino šio pavojaus.