Karštligiškos kitų šaltinių paieškos
Pirmiausia, kaip rašo laikraštis „Nezavisimaja gazeta“, Ukraina dabar teigia turinti gana galingą kortą: ji sako, kad netrukus rusiškas dujas pakeis alternatyvūs jų tiekimo šaltiniai. Tai leistų Kijevui ne tik apsirūpinti atsarginiu šio kuro rūšies importo variantu, bet ir drąsiau tartis su Rusijos monopolistu tiek už derybų stalo, tiek ir bendrauti teismine tvarka.
Iškart po šių nepavykusių derybų Ukrainos vyriausybės posėdyje buvo išplatintas pareiškimas, kad parengtas susitarimas su Azerbaidžanu dėl suskystintųjų dujų tiekimo. Tiesa, jis bus pradėtas ne šiemet. Kaip pareiškė energetikos ir anglių pramonės ministras Jurijus Boiko, specialus uosto terminalas dujoms priimti bus pastatytas tik 2013 m. ir per jį bus importuojama 10 mlrd. kubinių metrų dujų kasmet. Be to, sausio pabaigoje Kijevas numato baigti derybas su Ankara dėl dujų tiekimo iš Turkijos, bet apie šio importo apimtį duomenų kol kas nėra.
Skeptikai tokius Kijevo planus vertina atsargiai. Ekspertai tvirtina, kad Ukrainos grasinimai surasti alternatyvius dujų tiekimo šaltinius yra politinio pobūdžio, siekiant surinkti kuo daugiau balų galimam teismo procesui su Rusija. Mat Azerbaidžano dujų terminalas gali būti pastatytas ne anksčiau kaip po dvejų trejų metų. Dar nežinoma nei kas jį statys, nei už kokius pinigus, nei kokiomis sąlygomis. Baku sutinka pasirašyti sutartį, o jau Kijevo galvosūkis, ar tie 10 mlrd. kubinių metrų dujų užpildys būsimo terminalo saugyklas.
Dar daugiau abejonių kyla dėl susitarimo su Turkija. Juk ji pati yra didelė dujų importuotoja, tvirtina Energetinių tyrimų instituto direktorius Dmitrijus Maruničius. Be to, dalis rusiškų dujų per Ukrainos teritoriją keliauja į Turkiją, todėl jų maršrutas atgal į Ukrainą būtų tiesiog nevykęs sprendimas. Galbūt kalbama apie naujų dujotiekių tiesimą nuo Kaspijos jūros iki Turkijos, bet šis projektas dar net nesvarstomas, taigi, jam prireiktų mažiausiai penkerių metų.
Gresia teisminiai ginčai
Kijevas vis labiau linksta spausti „Gazprom“, įteikiant teismui ieškinius, o gal atvirkščiai, kaip rašo „Nezavisimaja gazeta“: provokuoja Rusijos koncerną, kad šis pateiktų ieškinį Ukrainos kompanijai „Naftogaz“, turinčiai nupirkti visą dujų kiekį 2012 metais. Tuomet Kijevas savo ruožtu kreiptųsi į Stokholmo tarptautinį teismą (arbitražą) dėl perkamų dujų kainų. Aukščiausioji Rada ragina nedelsti: Kijevas gali pavėluoti su savo ieškiniu, ir „Gazprom“ metų gale pareikalaus sumokėti milijardus dolerių už nenupirktas dujas...
Beje, premjeras Nikolajus Azarovas pranešė, kad jau šį sausį, palyginti su 2011 m. sausiu, Ukraina tris kartus sumažino rusiškų dujų suvartojimą. Taip ji rizikuoja ir kartu provokuoja Maskvą rudenį kreiptis į teismą dėl netesėtų kontrakto sąlygų. Savo ruožtu Kijevas mano, kad ši rizika atsipirks milijardais sutaupytų grivinų. 2009 m. sausį J. Tymošenko, kuri dabar sėdi už grotų, su V. Putinu pasirašė susitarimą 25 metus tiekti Ukrainai po 52 mlrd. kubinių metrų dujų kasmet aukščiausiomis kainomis Europoje (416 dolerių už 1000 kubinių metrų) be teisės jų likučius perparduoti trečiosioms šalims, o jeigu neišpirktų viso kiekio, Kijevui grėstų 300 proc. bauda nuo tos kainos.
O prezidentas V. Janukovyčius, susitikęs su savivaldos atstovais, patvirtino, kad Kijevas ieško alternatyvių dujų tiekimo kelių, bet kartu ir pasiskundė: „Niekas iš tų, kurie Ukrainą šiandien kritikuoja, nepasiūlė pagalbos. Niekas. Nė viena šalis – nei iš Rytų, nei iš Vakarų. Mes liekame vieni su savo problema...“
Nervinga laukimo būsena
Apžvalgininkai pažymi, kad V. Janukovyčius, kaip ir Kazachstano lyderis N. Nazarbajevas, bando išlaviruoti tarp dviejų polių – Rytų ir Vakarų. Kai kairiosioms jėgoms priklausantis Ukrainos politikas tapo prezidentu, daug kas tikėjosi, kad šaltasis Kijevo ir Maskvos karas, kurį įžiebė V. Juščenka, pagaliau išsikvėps. V. Janukovyčius – išeivis iš Ukrainos rytinių rajonų, kur dominuoja Rusijai palanki visuomeninė nuomonė. Bet viską nulėmė ekonominis veiksnys: bet koks politikas gali išlikti valdžioje tik gindamas Ukrainos ekonominius interesus, kitame straipsnyje rašo „Nezavisimaja gazeta“. V. Janukovyčius negalėjo tapti tik Rytų Ukrainos prezidentu ir ignoruoti likusios šalies dalies, ypač vakarinės, lūkesčius.
Maskva savo gavo: Charkove pasirašyti susitarimai, kuriais Rusija įgijo teisę ketvirčiui amžiaus pamiršti savo karinių jūrų bazių Kryme klausimą, galų gale buvo vienintelis dviejų slavų valstybių suartėjimo faktorius. (Pagal vieną iš 2010 m. balandžio 21 d. pasirašytų susitarimų numatoma, kad Rusijos Juodosios jūros laivyno buvimas Kryme nuo 2017 m. pratęsiamas 25 metams ir paskui dar gali būti pratęstas penkeriems metams, jeigu nė viena šalis nepraneš norinti nutraukti sutartį.)
Čia istorikai galėtų prisiminti tuos tolimus laikus, kai 1480 m. dvi karinės galybės – Aukso ordos pulkai ir jos vasalo Maskvos kunigaikštystės kariuomenė – sustojo abipus Ugros upės ir nė viena nesiryžo pulti, taip nutraukdamos 300 metų trukusią nelygiateisę draugystę. Tos paliaubos buvo vadinamos Didžiuoju stovėjimu – nei taika, nei karas, nei kokie nors santykiai...
Dabar tarp Ukrainos ir Rusijos klostosi panašus santykių štilis, kuris, žinoma, daugiau rūpesčių kelia Kijevui negu Maskvai.
Štai kodėl vokiečių „Die Welt“ rašo, kad Ukraina tebelieka prašančiojo pozicijoje: Kijevas meldžia, reikalauja, siekia perskaičiuoti dujų kainas, tai 2009 m. kontraktas leidžia. Maskva apie tai net nekalba arba užsimena, kad Ukraina turi daryti tokias nuolaidas, kokias padarė Baltarusija – parduoti savo bendrovę „Naftogaz“ „Gazprom“ koncernui... Paskui į šį bjaurų dialogą įsitraukia net vyriausiasis Rusijos sanitarijos gydytojas Genadijus Oniščenka, lyg tarp kitko pareikšdamas, kad paskutiniu metu Ukrainos pieno produktų kokybė labai suprastėjo...
Briuselis taip pat lūkuriuoja
Žurnalistas Gerhardas Gnaukas iš „Die Welt“ atkreipia dėmesį į kitą šiame „įšaldytame“ fronte veikiančią pusę – Briuselį. „ES ir Ukraina seniai derasi dėl asocijuotosios narystės sutarties ir laisvosios ekonominės zonos, – rašo autorius. – Šie dokumentai turėjo būti parafuoti praėjusį gruodį, bet to neįvyko. Briuselis mano, kad jeigu susitarimus turės ratifikuoti nacionaliniai Bendrijos šalių parlamentai, tai jie pirmiausia nurodys Kijevui laikytis visų europinių standartų.“ V. Janukovyčiui toli gražu tai nepavyksta. Pavyzdžiui, Vakarams nepatinka, kad ne be prezidento valios J. Tymošenko septyneriems metams sėdo už grotų dėl to, kad prieš trejus metus pasirašė dujų sutartį, kurią dabar V. Janukovyčius norėtų keisti.
Kitaip sakant, Rusijos spaudimas stiprėja, pagalbos iš ES nėra. Taip V. Janukovyčius pateko į aklavietę. Bet ar jis pats tai žino? – klausia „Die Welt“. Nežabota valdžia dažnai visagalio vualiu užtraukia akis...
Česlovas Iškauskas
