Kodėl Vakarai remia Kosovo nepriklausomybę, jei tokios pat teisės nesiruošia suteikti Padnestrei, Pietų Osetijai bei Abchazijai? Juk šie regionai iš esmės yra nominaliai nepriklausomi, bent jau savo pačių akyse, ir tokie yra jau daugelį metų, mįslę įminti bando „The Economist“.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ES vadovaujasi dvigubais standartais. Kosovo albanai nenori būti valdomi serbų lygiai taip pat kaip ir Abchazijos gyventojai nebenori likti Gruzijos sudėtyje, o Padnestrės žmonės – Moldovos valdžioje. Savo statusą šios valstybės pasiekė ginklų pagalba ir ilgus metus iš esmės yra nepriklausomos. O gal iš tikrųjų teisūs tie, kurie teigia, kad Kosovo nepriklausomybė yra JAV galios žaidimo dalis, kuriuo jis baudžia nepaklusnią Serbiją ir apdovanoja vienintelę pasaulio proamerikietišką musulmonų valstybę?
Niekas neneigia, kad Kosovo nepriklausomybę lėmė ir politiniai išskaičiavimai. Tačiau pagrindiniai skirtumai yra visai kiti. Kosovas nori prisijungti prie ES. Kosovo vyriausybė teigia, kad nesiekia nei prisijungti prie Turkijos ir formuoti naują „Otomanų kalifatą“, nei yra suinteresuota „Didžiosios Albanijos“ kūrimu.
Tai yra vienas iš pamatinių skirtumų. Nei Padnestrė, nei Abchazija ar Pietų Osetija nesivadovauja jokiomis euroatlantinėmis vizijomis apie daugiašalį saugumą ar teisės viršenybės valdomą politinę laisvę. Šių provincijų vadovų pagrindinis interesas yra siekis pralobti pripuolus prie valdžios lovio. Be to, bent jau teoriškai viešose kalbose deklaruojamas gilesnės integracijos su Rusija siekis. Šį žingsnį Kremlius teoriškai palaiko, tačiau yra itin atsargus, kai viskas priartėja prie praktikos. Vakarai to atvirai nepripažįsta, tačiau Kosovo nepriklausomybę dalinai lėmė būtent eurointegracinis jo siekis. ES į jauniausią Europos valstybę siunčia tūkstančius teisininkų, policininkų bei kitų civilių tarnautojų ir tai pretenduoja tapti pačiu ambicingiausiu pastarojo dešimtmečio Europos kolonijiniu nuotykiu. Būtent „minkštasis ES imperializmas“ padarė Kosovo nepriklausomybę įmanomu dalyku.
Tiesa, visos tos ES ambicijos gali nueiti perniek, jei neramumai persikels į Bosniją, kurios serbų mažuma graso kurti savo valstybę. Be to, Makedonija taipogi yra ganėtinai nestabili. Tai sukuria Rusijai palankią dirvą kurstyti neramumus regione. Juolab, kad ES yra dažniausiai susiskaldžiusi ir nesugeba priimti greitų sprendimų.
Kaip kontrastą trumpai įsivaizduokite, kad nepriklausomybę paskelbia Padnestrė bei Pietų Abchazija, o naujas valstybes pripažįsta tokios valstybės kaip Rusija, Baltarusija, Uzbekistanas, Armėnija ir Venesuela. Galima tik ironiškai klausti, kokią demokratiją bei teisės viršenybę šiose šalyse remtų vieni iš pasaulinio autoritarizmo lyderių. Ar Hugo Chavezas pasiūlytų policininkų misiją? O Rusija tikriausiai atsiųstų prokurorus, o Uzbekistanas imtųsi abchazų civilius tarnautojus mokyti elektroninės demokratijos.
Būtent tai ir yra pagrindinė Kremliaus silpnybė jam vykdant užsienio politiką buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse. Rusija turi ką pasiūlyti šių valstybių valdantiesiems elitams, tačiau praktiškai neturi ką duoti eiliniams piliečiams.
Reziumuodami galime teigti, kad ES galvoje sukasi mintis, kuri viešai atskleista nebus. Ta mintis teigia, kad Kosovo nepriklausomybė palaikoma todėl, kad tikimasi, jog šalis taps panaši į ES valstybes ir dėl to taps geresne kaimyne, o Padnestrės nepriklausomybė yra nepageidautina, nes ši šalis taptų panašesnė į Rusiją, o tai yra blogai Europai.
