Rusija mėgsta girtis savo galia ir pajėgumais. Kremlius akcentuoja, kad šalis turi daug priešų – ir išorinių, ir vidinių, – su kuriais tenka nuolat kovoti. Tačiau kartais pravartu pažiūrėti, su kuo būtent kovoja Rusijos valdžia, ko ji labiausiai bijo. Nelieskim šiandien tarptautinės politikos klausimų, pažiūrėkim, kas yra tie „vidiniai priešai“, trukdantys ramiai miegoti „valdžios vertikalės“ statytojams.
Toks žvilgsnis leidžia daug ką pasakyti apie V. Putino režimą. Pasirodo, oficialioji Rusijos valdžia yra labai baili, o kartu ir kerštinga. Pavyzdžiui, vasario mėnesį ji sugaišo nemažai laiko ir resursų kovodama su sunkiai sergančiu verslininku bei kilusia iš Moldovos žurnaliste (ir čia tik pora atvejų iš Rusijos valdžios „herojiškų kovų“ darbotvarkės).
Apie buvusio „Jukos“ kompanijos viceprezidento Vasilijaus Aleksaniano tragediją jau buvau ne taip seniai užsiminęs. Galima buvo tik stebėtis Rusijos teisėsaugos struktūrų žiaurumu, kai jos, ignoruodamos Europos žmogaus teismo reikalavimą, atsisakinėjo perkelti mirtinai sergantį verslininką iš tardymo izoliatoriaus į specializuotą kliniką. V. Aleksanianas labai sunkiai serga – tarp jam diagnozuotų ligų yra AIDS ir vėžys, dėl ligų komplikacijų jis beveik visiškai apako. Rusijos žmogaus teisių gynėjai įvertino elgesį su juo, kaip bandymą susidoroti. Žinomi ir susidorojimo motyvai – V. Aleksaniainas pareiškė, jog tardytojai reikalavo iš jo, kad jis duotų melagingus parodymus prieš savo bendražygį, buvusį „Jukos“ prezidentą Michailą Chodorkovskį, kuris jau atlieka laisvės atėmimo bausmę. Buvęs „Jukos“ viceprezidentas tai padaryti atsisakė.
Galiausiai, V. Aleksanianas vasario pradžioje buvo perkeltas iš tardymo izoliatoriaus į specializuotą kliniką, tačiau ir čia verslininko kančios nesibaigė. Naujas skandalas įsižiebė, kai tapo žinoma, jog klinikoje jis yra prirakintas prie lovos grandine. Rusijos teisėsaugos atstovai pareiškė, kad tai yra teisėti veiksmai, skirti tam, kad „įtariamasis nepabėgtų“.
Tikriausiai, pareigūnai patys suprato savo pasiaiškinimo absurdiškumą, nes galiausiai nustojo rakinti nusilpusį aklą žmogų prie lovos, iš kurios, jo paties teigimu, jis galėtų pabėgti tik į kapą (ir čia jokios grandinės nepadėtų). Nežinia, ar V. Aleksanianui dėl to labai palengvėjo, nes, pasak verslininko advokato, jo teisės ir toliau pažeidinėjamos, tik jau kitais būdais – jam neleidžiama ramiai išsimiegoti, apribotos jo galimybės bendrauti su advokatu ir pan.
Dar vienas žmogus, su kurio Rusijos valdžia kovoja jau nuo praeitų metų, yra „New Times“ žurnalo darbuotoja Natalija Morar. Prieš keletą mėnesių - gruodžio 16 dieną, grįždama iš komandiruotės į Izraelį, ji buvo sulaikyta oro uoste Maskvoje ir deportuota į Kišiniovą (N. Morar yra Moldovos pilietė). Jau ten žurnalistei buvo pranešta, kad jai uždrausta įvažiuoti į Rusiją. Draudimas buvo pritaikytas, remiantis įstatymo „Apie įvažiavimo ir išvažiavimo iš Rusijos Federacijos teritorijos tvarką“ 27 straipsnio 1 punktu. Minėtame punkte nurodoma, jog įvažiavimas į šalies teritoriją gali būti uždraustas bet kuriam užsieniečiui, jeigu „tai yra būtina, siekiant užtikrinti valstybės gynybinį pajėgumą ir saugumą, arba užtikrinti viešąją tvarką, arba apginti gyventojų sveikatą“. N. Morar taip ir nepavyko sužinoti, kam būtent – ar valstybės gynybinėms pajėgumams, ar viešajai tvarkai, ar gyventojų sveikatai – gresia jos buvimas Rusijos teritorijoje.
Žurnalistė sieja savo „ištrėmimą“ su profesine veiklą. Ne taip seniai ji išspausdino tiriamąjį straipsnį apie Rusijos partijų „juodąsias buhalterijas“.
Išsiuntimas iš Rusijos N. Morar buvo visiškai netikėtas. Čia ji yra įgijusi aukštąjį išsilavinimą. Be to, ji buvo gavusi leidimą gyventi Rusijoje bei turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, oficialiai dirbo žurnalo redakcijoje. Vasario pabaigoje ji vėl bandė grįžti į Rusiją – jau kaip savo kolegos, irgi „New Times“ žurnalisto, su kuriuo susituokė Kišiniove, Iljos Barabanovo žmona. I. Barabanovas yra Rusijos pilietis. Sutuoktiniai tikėjosi, kad šiuo atveju Natalijai, remiantis Helsinkio konvencija, draudžiančia išskirti šeimos narius, bus leista įvažiuoti į Rusijos teritoriją, tačiau jų lūkesčiai nepasitvirtino. Kol kas visa ši istorija baigėsi tuo, kad I. Barabanovas ir N. Morar, praleidę tris paras oro uoste, kovodami už teisę kartu patekti į šalį, buvo priversti grįžti į Moldovą.
Mano manymu, situaciją su N. Morar viename internetiniame komentare portale Grani.ru puikiausiai apibūdino šio tinklalapio autorius, žinomas poetas ir publicistas Levas Rubinšteinas. Štai jo nuomonė: „Nesu juristas ir tikrai nežinau, turi ar neturi valdžia teisę be priežasčių paaiškinimo neįleisti į šalies teritoriją vienos ar kitos užsienio valstybės piliečio. Įtariu, kad turi, todėl nemanau, kad galiu tvirtinti, jog šiuo atveju valdžios veiksmai yra neteisėti. Tačiau aš manau, kad galiu tvirtinti, jog valdžia elgiasi beprotiškai kvailai, tampa pajuokos objektu viso pasaulio akyse ir daro puikią reklamą žurnalistei, apie kurios egzistavimą iki šio idiotiško skandalo daug kas išvis neįtarė. Nejaugi [valdžios] pyktis ir kerštingumas yra stipresnis už sveikos nuovokos likučius?“
Rusijai labai norėtųsi išlaikyti stiprios ir didžios valstybės įvaizdį. Kremlius mėgsta skelbti apie pasiektas pergales. Sunku pasakyti, kaip „pergalės“ prieš leisgyvį V. Aleksanianą ir bejėgę N. Morar tarnauja Rusijos oficialios politikos įvaizdžiui. Gal kam nors Kremliuje ir atrodo, kad tokios mažos „pergalės“ stiprina šalį, padeda įsitvirtinti „valdžios vertikalei“ ir „suverenios demokratijos“ normoms, tačiau jos byloja kur kas daugiau apie pačios politinės sistemos silpnumą ir bailumą. Atrodo, kad per aštuonerius valdymo metus V. Putinas ir jo bendražygiai pirmiausiai sukūrė ne „besikeliančią nuo kelių Rusiją“, o šalį, kurios politinis aparatas su mielu noru kovoja prieš savo piliečius. Ir į taikiųjų „Nepritarančiųjų maršų“ išvaikymą metami specialūs jėgos struktūrų būriai, ir politinė kova su įvairiomis opozicinėmis pilietiškomis organizacijomis bei atitinkamas pažiūras atstovaujančiais žmonėmis, ir nuolatinė „kova su priešais“ – visa tai leidžia teigti, jog dabartinė Rusijos valdžia labai bijo prarasti savo pozicijas (tikriausiai, šitos baimės kulminacija – neoficiali operacija „Įpėdinis“), bei neturi kitų argumentų apart grubios ir bukos jėgos, kokiame pavidale ji bepasireikštų.
Viktor Denisenko
