Kopenhagos konferencija – turbūt paskutinė galimybė rasti problemų, susijusių su klimato kaita, sprendimus, rašo vokiečių „Tagesspiegel“. Danijos sostinėje pirmadienį prasidėjęs forumas, kuriame dalyvauja 105 pasaulio šalių vyriausybių ir valstybių vadovai, o iš viso 192 valstybių atstovai, tęsis iki gruodžio 18 dienos. Jos organizatoriai po beveik dviejų savaičių svarstymų ketina priimti dokumentą, įpareigojantį pasaulio šalis sumažinti dujų, sukeliančių vadinamąjį šiltnamio efektą, išmetimą į atmosferą.
Konferencija prasidėjo jaudinančiais filmo kadrais: maža mergaitė, mieganti savo lovelėje apsikabinusi baltą meškiuką, atsibunda viduryje išdžiūvusios dykynės, kurią netrukus užlieja siautėjančios bangos... Paskui buvęs Pietų Afrikos Respublikos vyskupas, Nobelio taikos premijos laureatas Desmondas Tutu ir JT generalinis sekretorius Ban Ki-moonas kviečia konferencijos dalyvius pasirašyti sutartį, galinčią užkirsti kelią katastrofiškai ateičiai.
Prancūzijos naujienų agentūra RFI praneša, kad emocionalių raginimų netrūksta ir Kopenhagos gatvėse. Antai oro uoste svečius pasitinka didžiuliai portretai su nusenusių Baracko Obamos, Nicolas Sarkozy ir kitų valstybių vadovų veidais ir užrašais: „Atleiskite mums, kad mes nieko nepadarėme klimatui gerinti, kol dar buvo laikas.“
Skepticizmą didina skandalai
Atrodo, visiems aišku: rūpinimasis klimatu – tai išlikimo klausimas. Konferencija užsibrėžia tikslą pasiekti susitarimą ne daugiau kaip iki dviejų laipsnių padidinti vidutinę oro temperatūrą Žemėje. Aiški ir priemonė – į atmosferą išmetamų anglies dvideginio dujų apribojimas pagal nustatytas kvotas (jos nustatomos pagal šalies gyventojų skaičių ir gamybos intensyvumą).
Vis dėlto skeptiškų nuomonių dėl konferencijos baigties ir žadamo priimti susitarimo yra daug. Londono „The Times“ rašo, kad didžiausias nesusikalbėjimas dėl klimato taršos yra tarp ekonomiškai išsivysčiusių ir besivystančių šalių. Laikraštis pažymi, kad klimato atšilimui sumažinti iki 2030 m. reiktų maždaug 100 mlrd. JAV dolerių. Tai milžiniškos lėšos, ir ekonomiškai silpnos valstybės neketina prisidėti sprendžiant taršos problemas, kurias sukūrė Kinija, Indija, JAV, Brazilija, Rusija ir t.t. „Kopenhagoje turi būti pasiektas susitarimas, užtikrinantis klestėjimą pirmiausia besivystančioms šalims“, –akcentuojama laikraštyje. Net jeigu Danijos sostinėje šis dokumentas ir bus pasirašytas, jo laukia gruoblėtas kelias: nepasitikėjimas dėl JAV ir Kinijos pramonės sukuriamos taršos išmetimo į atmosferą gali palaidoti visas viltis...
Prieš konferenciją skandalingą indėlį į jos rezultatus įdėjo... programišiai. Londono „The Daily Mail“, pavadinęs šį skandalą „klimatgeitu“, rašo, kad Rusijos įsilaužėliai, matyt, bendradarbiaudami su šalies Federaline saugumo tarnyba (FST), paviešino mokslininkų elektroninius laiškus, kurie parodo, kaip buvo klastojami klimato kaitos duomenys. Išpuolis, ko gero, parengtas Tomsko valstybiniame universitete (kompanijoje „Tomcity“, kuri rūpinasi interneto saugumu) arba uždarame šalia jo esančiame Seversko mieste, kuriame išgaunamas uranas ir plutonis ir į kurį užsieniečiai neįleidžiami. Kaip tik čia sutelktos didžiausios Rusijos programišių pajėgos, prieš kelerius metus FST užsakymu surengusios programinius išpuolius prieš Estiją, rašo „The Daily Mail“.
Kaip laikraštyje „The Independent“ teigia Kopenhagos universiteto profesorius Jeanas Pascalis van Ypersele‘as, toks informacijos nutekėjimas sukels abejonių klimato kaitos duomenų patikimumu ir apsunkins susitarimo priėmimą. Rusija nesuinteresuota jį pasirašyti, nes sustabdyti klimato atšilimą, vadinasi, pakirsti Rusijos gamybinius pajėgumus, pavyzdžiui, naftos ir dujų gavybos srityse.
Pagal anglies dvideginio išmetimą į atmosferą Rusija užima trečią vietą pasaulyje, bet dėl ekonomikos nuosmukio per du dešimtmečius ji „sutaupė“ didelį kiekį taršos kvotų, kurias reguliuoja Jungtinės Tautos. Jų, kaip ir viso Kioto protokolo, galiojimo laikas baigiasi 2012 m., ir Maskva žūtbūt stengiasi, kad atsakomybė Rusijai už atmosferos taršą būtų minimali. Kita vertus, Rusija kaip ir kitos šalys stengiasi parduoti tas kvotas, o gautos milijardinės lėšos padėtų išgyventi per krizę.
Reikalingas nestandartinis sprendimas
Pernai Europos Parlamentas išplatino informaciją (http://www.zpasaulis.lt/index.php?id=1397), kad per paskutinį šimtmetį temperatūra pasaulyje pakilo 0,74 °C ir esant tokiai pat taršai neišvengiamai pakils dar 0,5–0,7 °C. Sutariama, kad svarbiausia šios kaitos priežastis – žmogaus veikla, visų pirma – anglies dvideginio bei kitų klimatą šildančių dujų išmetimas į aplinką. ES pasiekė bendrą politinį sutarimą dėl strateginio tikslo – stabdyti vidutinės temperatūros kilimą pasaulyje, kad, palyginti su ikipramoninio laikotarpio duomenimis, klimatas nesušiltų daugiau kaip 2 °C. Tam reikėtų, kad pramoninės šalys 25–40 proc. sumažintų klimatą šildančių dujų išmetimą.
Akivaizdžiai didėja šilumos kiekis, tenkantis Žemės paviršiaus vienetui. Nuo 1950 m. iki šių dienų vidutinė temperatūra planetoje padidėjo 0,5 laipsnio, pasaulinio vandenyno lygis pakilo maždaug 15 cm, sniego danga nuolat mažėja. Nerimą kelią tai, kad vidutinė temperatūra įvairiose vietose didėja nevienodai – kai kur siekia 1 laipsnį, bet yra vietų, kur sudaro ir 8 laipsnius. Šiltėja Šiaurės pusrutulis.
Pernai sausį Vilniuje buvo surengta konferencija su JAV specialistais ir diplomatais. Tuometinis Lietuvos mokslų akademijos prezidentas akademikas Zenonas Rokus Rudzikas (http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/node/847) savo pranešime paminėjo anglies dvideginio išmetimo „rekordininkus“ planetoje. Pasak mokslininko, JAV išmeta į atmosferą 21 proc., Kinija – 17 proc., Rusija – 5 proc., Europa (be Rusijos, tačiau ne vien ES, bet ir kitos šalys) – 17,8 proc. šių dujų. Jeigu apskaičiuotume, kiek kuriai šaliai šių dujų vidutiniškai tenka tam tikram gyventojų skaičiui, optimizmas dar labiau sumažėtų. Kylančios ekonomikos šalys – Kinija ir Indija gali tvirtinti, kad, atsižvelgiant į jų gyventojų skaičių, teršalų į aplinką jos santykinai išskiria daug mažiau už kur kas labiau technologizuotas šalis.
Europos Sąjunga iki 2020 m. įsipareigojo 20 proc. sumažinti į atmosferą išmetamo anglies dvideginio kiekį, bet kokie padariniai dėl to laukia? Vadinasi, ES produkcija bus bent jau 20 proc. brangesnė už gaminamą kituose pasaulio regionuose ir, ko gero, sunkiai galės konkuruoti su šalimis, kurios tokių aplinkosaugos priemonių nesiims. Kokia išvada? – klausė pranešime akademikas. Būtų teisingiausia visoms pasaulio valstybėms susitarti ir kartu mažinti anglies dvideginio išmetimą, dėl to ir surengta Kopenhagos konferencija.
Z. R. Rudzikas pateikė ir kitų įdomių faktų. Antai buvo apskaičiuotas mirčių skaičius per metus 1 GW energijos, kuris pagaminamas deginant įvairias kuro rūšis – akmens anglis, dujas, naftą, taip pat naudojant vandens ir branduolinę energiją. Buvo pateikti 15 ES šalių duomenys. Išvada akivaizdi: branduolinė energetika yra saugiausia. Be Černobylio avarijos, atominėse elektrinėse daugiau nebuvo mirtinų atvejų. Visoje Europoje veikia apie 200 branduolinių reaktorių, bet naujų statoma labai nedaug: po vieną Suomijoje ir Rumunijoje, trys Rusijoje. Dabar, kaip žinome, atomines elektrines vien tik prie Lietuvos sienų statys Baltarusija, Rusija, o nuo kitų metų išjungus Ignalinos atominę elektrinę – ir Lietuva.
Lietuva Kioto protokolą vykdo
Įdomu, kokią poziciją CO2 išmetimo požiūriuužima mūsų šalis? Lietuva, kaip ir dar 164 pasaulio valstybės, yra ratifikavusi svarbiausią tarptautinį susitarimą dėl klimato kaitos mažinimo – Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos Kioto protokolą – ir iš esmės laikosi visų jo reikalavimų. Kaip skelbta dar 2007 m. Aplinkos ministerijoje surengtoje diskusijoje (http://www.zpasaulis.lt/index.php?id=449), mūsų šalyje per pastaruosius 15 metų išmetamų „šiltnamio dujų“ kiekis sumažėjo daugiau kaip perpus – nuo 48 mln. tonų 1990 m. iki 22 mln. tonų 2005 metais.
Prieš dvejus metus (kai gamyba dar nebuvo taip kritusi) buvo užfiksuota, kad beveik trečdalį šių dujų (32 proc.) išmeta „Mažeikių nafta“, Vilniaus, Lietuvos, Kauno, Mažeikių elektrinės bei kitos energetikos įmonės, degindamos kurą energijai gaminti. Maždaug penktadalis išmetamų dujų tenka transportui (21 proc.) ir stambesnėms pramonės įmonėms (22 proc.) – „Achemai“, „Naujajam kalcitui“, „Akmenės cementui“ ir kt. Kiek mažiau (18 proc.) anglies dvideginio į aplinką išmeta žemės ūkio įmonės, o likusi dalis (7 proc.) tenka atliekų tvarkymui ir vandenvalai.
Iš tiesų, palyginti su didžiosiomis valstybėmis, Lietuvoje per metus išmetamos „šiltnamio dujos“ sudaro labai jau mažą dalį – 0,05 proc. pasaulinio kiekio. Daugiausia teršalų tenka JAV (20 proc.) ir Kinijai (15 proc.). Jeigu išmetamų dujų kiekį padalytume iš šalies gyventojų skaičiaus, kiekvienam JAV gyventojui tektų 25 t, ES gyventojui – 10 t, o Lietuvos – 4 tonos, diskusijoje kalbėjo tuometiniai Aplinkos ministerijos vadovai.
Kioto protokolas numato, kad Europos Sąjunga iki 2012 m. į atmosferą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, palyginti su 1990 m., sumažins 8 procentais. Tokį įsipareigojimą pasirašė ir Lietuva. Pagal Europos Komisijos patvirtintą Nacionalinį apyvartinių taršos leidimų paskirstymo 2005–2007 m. planą, Lietuva į atmosferą per tuos trejus metus šių dujų gali išmesti 34 mln. tonų. Bet mūsų šalis šių kvotų neišnaudoja. 2005 m. buvo leista išmesti 13,5 mln., o išmesta 6,6 mln. tonų, 2006 m. leista 10,6 mln., o išmesta apie 7 mln. tonų. Todėl mūsų šalis taip pat suinteresuota tas „atlikusias“ kvotas parduoti. Parengti reikiamus teisės aktus, atitinkančius ES ir JT teisinę bazę, – vienas iš Lietuvos delegacijos Kopenhagoje uždavinių.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
