Tarpvyriausybinės klimato kaitos tarybos ataskaitoje patvirtinta, jog žmogus ženkliai prisideda prie klimato pokyčių. Būtent todėl jam tenka didžiausia atsakomybė kovojant su neprognozuojamus gamtos pokyčius žadančiu klimato atšilimu. Šią problemą spręsti bandoma precedentų neturinčiomis Jungtinių Tautų (JT) klimato kaitos derybose.
JT bendroji klimato kaitos konvencija buvo pirmasis politinis atsakas į augantį suvokimą, kad yra ryšys tarp žmonių sukeliamos taršos ir klimato pokyčių. 2007 metais įsigaliojęs Kioto protokolas buvo pirmoji tarptautinė sutartis, ribojanti šalių išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekius (ŠESD). Tačiau 2020 metais jo galiojimas turi baigtis, o politikai vis dar neturi atsakymų apie konkrečius įsipareigojimus. Susitarimą tikimąsi pasiekti kitąmet, o iki tol vyksta sudėtingas derybų procesas.
Grėsmingos kelių laipsnių pasekmės
Gamtininkai tvirtina, jog klimatas keitėsi visą laiką. Tačiau nuo Industrinės revoliucijos XIX a. prie šios natūralios temperatūrų kaitos prisidėjo dar vienas elementas – žmogaus kuriama tarša, susijusi su naujų technologijų pritaikymu, gamtinių išteklių naudojimu bei didėjančia populiacija.
Vienas iš labiausiai prie klimato atšilimo prisidedančių veiksnių – šiltnamio efektą sukeliančios dujos (tokios kaip CO2), kurias gausiai išmeta nemažai fabrikų, transporto priemonių ar kitų technologinių įrenginių. JT klimato derybų procesu siekiama pažaboti taršą ir paskatinti visas valstybes tausoti energiją. Siekiama užtikrinti, kad temperatūros kilimas pasaulio mastu neviršytų 2°C, palyginus su priešindustrinio laikotarpio temperatūra. Tai – vienintelis oficialus skaičius, dėl kurio susitariama, mat žadamos jo nesilaikymo pasekmės iš tiesų grėsmingos. Kalbama apie chroniškas sausras ir nekontroliuojamus potvynius, ištisų ekosistemų išnykimą bei pačių žmonių gyvenimo sąlygų pablogėjimą.
Varšuvos konferencija – tik vienas žingsnis
Pernai vykusioje Varšuvos klimato kaitos konferencijoje buvo siekiama padėti solidžius pagrindus aiškiam ir įpareigojančiam susitarimui, dėl taršos mažinimo. Jį tikimasi pasirašyti 2015 metais Paryžiuje.
Pasak Aplinkos apsaugos ministerijos Klimato politikos skyriaus vyriausiosios specialistės Jurgos Rabazauskaitės-Survilės, Varšuvos konferencija yra vienas iš kertinių elementų, sudarančių pagrindą tolesnėms deryboms.
Varšuvoje nustatyti derybų dėl naujo susitarimo etapai iki 2015 metų Paryžiaus klimato kaitos konferencijos. Susitarta, kad iki tų pačių metų pradžios visos šalys privalo pateikti pasiūlymus dėl savo ŠESD mažinimo tikslų, o išsivysčiusios šalys įsipareigojo padidinti užmojus ir prisiimti didesnius įsipareigojimus iki 2020 m. Priimtas ir sprendimų paketas dėl ilgalaikių klimato finansų programos, įsteigtas Varšuvos tarptautinis mechanizmas spręsiantis klausimus, susijusius su žala ir netektimis, kylančiomis dėl klimato kaitos besivystančiose šalyse.
Ypač sunku suderinti išsivysčiusių ir besivystančių šalių norus – pastarosios, motyvuodamos poreikiu gerinti piliečių gyvenimo kokybę nenori prisiimti reikšmingų įsipareigojimų, galinčių paveikti jų pramonę, be rimtos turtingesnių valstybių pagalbos. Pasak J. Razauskaitės-Survilės, tai, kad neprisiimta konkrečių įsipareigojimų padėti besivystančioms šalims pritaikyti technologijas reikalingas taršai mažinti, galima vertinti kaip galimybę ateityje paskatinsiančią ir kitas, ne tik ekonomiškai išsivysčiusias šalis, pagal išgales prisidėti prie finansavimo.
Dabar daugybė vilčių dedama į 2014 metais vyksiančią Limos konferenciją, kurioje turėtų būti nagrinėjamas ir aptariamas naujos sutarties tekstas. Ši visas šalis įpareigojanti sutartis turėtų būti pasirašyta 2015 metais ir įsigalioti po 2020-ųjų.
ES: norime ambicingesnių įsipareigojimų
Viena iš pagrindinių klimato derybų žaidėjų – ES, derybas laiko vienu iš esminių savo prioritetų. Sąjunga siekia, kad naująja sutartimi visos, net tik ekonomiškai išsivysčiusios šalys, prisiimtų šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo įsipareigojimus. Taip pat ES nori, jog 2020 metams būtų priimti ir ambicingesni nei dabar numatomi tikslai.
Itin daug dėmesio skiriama sukurti aiškų finansinį mechanizmą, kuris padėtų besivystančioms šalims tiek sušvelninti klimato kaitą, tiek prisitaikyti prie jos. Planuojama, kad tam tikslui skirtoms programoms 2020 metais bus skiriama 100 mlrd. JAV dolerių per metus.
Susitikimas Limoje nebus lengvas: visos valstybės turi savo pozicijas ir siekia jas apginti. Tačiau akivaizdu, kad iki 2020 metų laiko liko nedaug.
