Ne kalėjimas, o namai
Norvegijos sostinė Oslas mus, žurnalistus iš Lietuvos, pasitiko svetingai – po apniukusio mėnesio nušvito saulė. Važiuojame į vieną brangiausių Oslo gyvenamųjų namų kvartalų, tiesa, dar prieš važiuodama čia girdėjau, jog ir vieną saugiausių. O saugumą garantuoja kaimynystė, kuri vieniems lietuviams keltų nerimą, kitų būtų skatinama ir giriama. Tačiau apie tai – iš Norvegijos policijos atstovų lūpų vėliau. Pirmame daugiabučio namo aukšte įsikūrę vadinamieji pusiaukelės namai (angl. half-way house), kuriuose likus pusmečiui iki paleidimo iš įkalinimo įstaigos laisvesnėmis sąlygomis gyvena dalis nuteistųjų. Jų laisvė, anot kalbinto buvusio kalinio Johano, turinti taisykles – sąlygas, kurios suteikia galimybę būti arčiau normalaus visaverčio gyvenimo. „Pasitikėjimas ir laisvė duodama mainais už tai, kad tu laikaisi režimo, dirbi, mokaisi, kabiniesi į gyvenimą.
Nuo aukšto saugumo kalėjimo, įrodydamas savo norą, mažais žingsneliais pereini į silpnesnio saugumo – pusiaukelės namus, ir tik viena stotelė belieka iki normalaus gyvenimo. Jame tos taisyklės, kurių laikeisi, nebeatrodo tokios sudėtingos, išeini supratęs, ko nori iš gyvenimo. Pabuvus pusiaukelės namuose šansai grįžti į normalų gyvenimą gerokai didesni negu iš kalėjimo“, – remdamasis savu pavyzdžiu kalbėjo Johanas. Jo gyvenimo istoriją ženklina narkotikai, dėl kurių nusikaltimo liūnas Johaną įtraukė dukart. Pusiaukelės namuose jis taip pat gyveno dusyk – kadaise savo verslą turėjęs ir su Baltijos šalimis verslo ryšius palaikęs, o šiandien savanoriu dirbantis norvegas juokauja: „Jaučiuosi vis dar jaunas ir norintis daug gyvenime pasiekti, o klaidų kartoti nebenoriu – tai praėjęs gyvenimo etapas.“ Šis pavyzdys ne vienintelis, o Osle įkurti Sandaker ir Arupsgate pusiaukelės namai buvusius gyventojus gali skaičiuoti šimtais – vien Sandaker pusiaukelės namuose kasmet apsigyvena ir savo kelio ieško apie 50 kalinių. Norvegijoje veikia aštuoneri pusiaukelės namai – kiekvieni jų laikosi griežtų taisyklių, tačiau svarbiausia – paruošia kalinius gyvenimui už kalėjimo ribų.
Sandaker pusiaukelės namų valdytojas Larsas Osteris praverdamas valdas, kuriose šeimininkauja, atviras – džiaugtis dėl pasikeitusių žmonių likimų galintis, nors durys čia visuomet rakinamos, o gyventojai – kaliniai – griežtai prižiūrimi. „Dieną pusiaukelės namai yra tušti, visi jų gyventojai arba mokosi, arba dirba. Išvykimas ir parvykimas griežtai kontroliuojamas, vėlavimas netoleruojamas“, – su taisyklėmis supažindinami Lietuvos žurnalistai. Pirmas žvilgsnis pravėrus tiek Sandaker, tiek Arupsgate pusiaukelės namus gali būti klaidinantis – patalpos, kuriose įsikūrę pusiaukelės namai, veikiau primena studentų bendrabutį ar svečių namus, bet tikrai ne kalėjimą. Erdvus valgomasis, virtuvė, poilsio ir sporto kambariai, laisva prieiga prie virtualiojo pasaulio – interneto, biliardo stalas, šviesių ir erdvių patalpų sienas puošiantys paveikslai. Kiekvienas čia gyvenantis turi atskirą kambarį – tvarką palaiko patys, tačiau tikrinami nuolat. Visgi šiomis privilegijomis gali pasinaudoti tik menka dalis Norvegijos įkalintųjų – tik tie, kurie savo norą pasikeisti įrodo darbais, kuriems motyvacijos nestinga, – taip tikina buvęs kalinys Johanas.
Jau ilgus metus pusiaukelės namų valdytoju dirbantis L. Osteris neabejoja – tie, kurie patenka čia, neberizikuoja grįžti į kalėjimą, todėl nustatytų gyvenimo taisyklių laikosi, o didžiausias prasižengimas – vėlavimas, noras kuo daugiau laiko praleisti laisvėje. „Čia gyvenantieji turi įveikti daugybę iššūkių – nuo gyvenamojo būsto paieškų išėjus į laisvę, ekonominių problemų iki elgesio ar išsilavinimo trūkumo. Jiems suteikiama galimybė būti arčiau artimųjų – 10 valandų per savaitę už įstaigos durų skirti šeimai, veiklai, asmeniniams reikalams, 2,5–4 dienas per mėnesį praleisti už atviro tipo kalėjimo ribų. Svarbiausia sąlyga, kurios jie turi laikytis, – būti laiku ir tik nurodytoje vietoje“, – pasakojo vyrams ir moterims skirtų pusiaukelės namų valdytojas. Kontrolė mokymosi įstaigoje ar darbo vietoje irgi įprasta. Patikrinimai netikėti ir neplanuoti, todėl noro meluoti ar apgauti nėra, nes visa tai veda link vienintelio kelio – kiekvienas žino: praradus pasitikėjimą teks grįžti į kalėjimą.
Dėmesys kalinčiajam
Sandaker pusiaukelės namuose gyvena 16 žmonių, jais rūpinasi veik 12 personalo narių, Arupsgate pusiaukelės namuose pastogę randa 20 žmonių, o juos prižiūri 13, todėl nestebina, jog didžiausias dėmesys skiriamas bendravimui su kalinčiaisiais ir pagalbai jiems. Pusė personalo – prižiūrintys pareigūnai, kiti – socialiniai darbuotojai. Nepamatysite prižiūrėtojo, dėvinčio uniformą ar apsiginklavusio ginklais, – tai nepriimtina. „Stengiamės, kad žmonės tikrai jaustųsi kiek galima geriau, kaip namie. Todėl dėvime kasdienius rūbus, mus išduoda nebent raktų ryšulėlis – juk be mūsų leidimo išeiti nevalia“, – tikino pusiaukelės namų valdytoju dirbantis Larsas. Konsultuojama ir bendraujama čia akis į akį, visi darbuotojai mokomi bendravimo technikos. Kiekvieną pirmadienį keturias valandas personalas skiria diskusijoms apie kalinių tikslus ir būdus, kaip jiems padėti. Kalintysis, nors toks apibūdinimas ir sunkiai tinkamas, čia turi asmeninį kontaktą su jį globojančiu, pokalbių metu kuriami ateities planai – stengiamasi įveikti kylančias problemas. „Alkoholis ir narkotikai griežtai draudžiami, kaliniai dažnai testuojami. Tiesa, rūkyti nedraudžiama net ir pačių kambariuose. Gyvena kaliniai už simbolinę 1 500 kronų nuomą“, – apie tai, kas Norvegijoje įprasta, o Lietuvoje dar tik bus kuriama, pasakojo pusiaukelės namų valdytojas. Kalbėdamas apie čia gyvenančių kasdienybę Larsas tikino – stengiamasi kalinčiųjų gyvenimą paversti kiek įmanoma įprastesniu: jie moka mokesčius, naudojasi mobiliaisiais telefonais, internetu, lankosi valstybinėse gydymosi įstaigose.
Kaimynystė
Daugiabučių namų kvartale ramu kaip įprastai. Segene rajono ir vietinės policijos atstovai Mortenas Nordlie bei Geiras Tveitas ir prašomi neturėjo kuo pasiskųsti: jų rajone esantys pusiaukelės namai ne tik kad netrikdo įprasto gyvenimo, bet ir padeda mažinti nusikalstamumą, didina rajono saugumą. „Jokių problemų pusiaukelės namai niekada nekėlė, netgi atvirkščiai – čia gyvenantys mielai padeda tvarkytis rajone – įvairiose švarinimo akcijose, talkina kaimynams. Aplinkinius gąsdintų nebent pavadinimas – kalėjimas, todėl tokios iškabos ant sienos ir nematote, tai, žinoma, susiję ir su nekilnojamojo turto kainomis. Skundų mes neturime, sulaukiame tik gerų žodžių. Kas norės daryti nusikaltimą rajone, kuriame apsauga kur kas didesnė nei kituose?“ – pasiteisinusį modelį gyrė M. Nordlie. Jam pritardamas policijos vadas tikino, kad ryšys tarp pusiaukelės namų bendruomenės ir policijos itin glaudus, todėl bendromis pastangomis siekiama vienintelio tikslo – kurti saugų miestą.
Pavyzdys Lietuvai
Viešėdami šiuose pusiaukelės namuose Osle Lietuvos žurnalistai stebėjosi ne mažiau negu jūs dabar apžiūrinėdami publikaciją iliustruojančias nuotraukas. Visgi laiko stebėti nebėra – reikia veikti. Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis Vilniuje, Kaune, Marijampolėje ir Alytuje ketinama įsteigti tokius pusiaukelės namus. Juose gyventų po 20 kalinčiųjų – iš viso 80. Tiesa, Alytus šiame sąraše atsirado tik po to, kad Šiauliai paprieštaravo tokio kalėjimo steigimui jų mieste. Alytaus pataisos namų direktoriaus Kęstučio Jasmonto teigimu, Alytuje pusiaukelės namai įsikurs greta esamų Pataisos namų. Juose visą parą budės pareigūnai, tai užtikrins ne tik nuteistųjų priežiūrą, bet ir gyvenančių kaimynystėje saugumą. Lietuvoje panašaus modelio įstaiga jau veikia – Pravieniškių atvirojoje kolonijoje nuteisti asmenys dirba bei mokosi laisvėje ir tik nakčiai grįžta į pataisos namus.
Pusiaukelės namų tikslas – padėti kaliniams grįžti į normalų gyvenimą, suteikti galimybę aktyviau dalyvauti socialiniame gyvenime už kalėjimo ribų. Sekant norvegų pavyzdžiu tikimasi, jog šis atviro tipo kalėjimas padės sumažinti ir pakartotinio nusikalstamumo rodiklį. Planuojama, kad pusiaukelės namai Lietuvoje ims veikti kitų metų pirmą ketvirtį. Norvegijos pataisos tarnybos direktorės Marianne Vollan įsitikinimu, pusiaukelės namai – perspektyvi paskutinė stotelė link laisvės: „Visgi kad ir kaip vadintume, tai yra kalėjimas, tik mažesnio saugumo. Šis modelis turi daug perspektyvų ir galimybių padėti kalintiesiems integruotis į visuomenę. Tam daugiausia įtakos turi itin kvalifikuotas ten dirbantis personalas, kurio pareiga – ne tik prižiūrėti tvarką, bet ir bendrauti.“ Su tokia nuomone sutinkantis tarptautinio bendradarbiavimo direktorius Heraldas Foskeris patikino, kad bendradarbiaudama su Norvegija mūsų šalis turės geriausius pavyzdžius ir pusiaukelės namus, padėsiančius kalintiesiems grįžti į visavertį gyvenimą.
