Xi organizuojamos reformos Kinijoje vadinamos įspūdingiausiomis per visą XXI a. Jos apibrėžia didžiausios Azijos ekonomikos su pusantro milijardo gyventojų, nedaug tenusileidžiančios JAV pagal milijardierių skaičių, tapsmą neginčijama gyventojų sekimo technologijų ir „kenksmingos“ informacijos ribojimo lydere.
Komunistai ėmėsi stiprinti patriotizmą ir bando „prikirpti“ turčius savo kalbomis apie skurdo mažinimą ir „visuotinį gerbūvį“. Jie tariasi esą Deng Xiaopingo, Kinijos rinkos reformų tėvo-kūrėjo, pasekėjais ir žada proveržį į „šviesų rytojų“, tačiau tik po „nedidelės korekcijos visuomenėje“.
Kiti gi čia įžvelgia ne Deng Xiaopingo, kurio dėka Kinija tapo antrąja pagal dydį ekonomika pasaulyje, nusileidžiančia tik JAV, reformas, o Mao Dzedongo kultūrinę revoliuciją, kuri šalį įstūmė į terorą ir griuvėsius. Xi kritikai baiminasi, kad prisidengiant „visuotinos gerovės“ lozungu, Kinija šaus sau į koją ir paaukos privatų verslą bei inovacijas ant komunistų partijos ir jos pirmininko altoriaus, rašoma BBC.
Turčiams pasiūlyta „dalintis“
Kai Xi Jinpingas atėjo į valdžią prieš dešimtmetį, Kinija atsisveikino su visuotinu skurdu, tačiau sustojo kažkur pakeliui tarp „pakanka“ ir „praturtėjimas“. Siekiant išsikapanoti iš „vidutinių pajamų spąstų“, ekonomistai siūlė sumažinti valdžios kišimosi į ekonomiką lygį ir modernizuoti valdžios institucijas.
Xi vadovaujama kompartija pasirinko kitą kelią: išsaugoti šalies pirmavimo vaidmenį, remiantis savo pačių jėgomis ir inovacijomis. Xi pažadėjo užbaigti „socialistinę modernizaciją“ iki 2035-ųjų, o iki 2050-ųjų sukurti „didžią šiuolaikinę socialistinę valstybę“, kuri pakeistų JAV pasaulio lyderės vaidmenyje.
Tuo pačiu buvo pažadėta surengti Pasaulio futbolo čempionatą ir netgi laimėti jį. Metai eina, o užsiplanuoti tikslai neartėja. Kinų pajamos auga vis lėčiau, atotrūkis tarp turčių ir vargšų niekaip nemažėja. 20 proc. labiausiai apsirūpinusių kinų per paskutinius penkerius metus gana stabiliai uždirba 10 kartų daugiau už 20 proc. mažiau apsirūpinusių.
Kinijos futbolo rinktinė užima 71-ąją vietą FIFA reitinge, po Irako ir Albanijos.
Tuo metu Xi nesėdi sudėjęs rankų. Valdžia ėmėsi tam tikrų priemonių: įvedinėjo draudimus, siuntė signalus verslui ir netgi sodino kai kuriuos verslininkus už grotų. Tačiau situacija iš esmės nesikeitė.
Ir štai 2021-ųjų rugpjūtį, vietoje tradicinių atostogų, Xi mobilizavo Komunistų partijos Centrinį komitetą kovai su nelygybe. Jis susirinkusiems partijos šulams pateikė užduotį: „Prisidėti prie socialinės lygybės, teisingumo ir visapusiško žmogaus tobulėjimo, kad visi žmonės galėtų užtikrintai judėti į bendro klestėjimo tikslą“.
Ką tai reiškia?
Naujienų agentūra „Xinhua“ paaiškino lyderio lūkesčius: „Padidinti žmonių su vidutinėmis pajamomis skaičių, padidinti mažai uždirbančių asmenų pajamas ir protingai reguliuoti dideles pajamas“.
Tokia užuomina į galimą turtų perskirstymą sukėlė lengvą paniką, todėl po 10 dienų „Xinhua“ išdėstė partijos idėją suprantamesne kalba: „Bendras klestėjimas visiškai nereiškia „plėšti turtingus ir atiduoti vargšams“, kaip tai neteisingai interpretavo kai kurios Vakarų žiniasklaidos priemonės. Teisėto privataus turto apsauga yra įrašyta Kinijos Liaudies Respublikos konstitucijoje“.
„Maža to, bendras klestėjimas reiškia užtikrinimą poreikių, kuomet visi pasiskirsto tiek materialiniu, tiek ir kultūriniu, gerbūviais. Bendras klestėjimas – ne paprasčiausias ekonominis klausimas ir visiškai nėra banalus turtų perskirstymas“, – aiškinama naujoji politika.
Ir iš tiesų, vėlesni įvykiai parodė, kad vien milijardieriais ar IT bendrovėmis čia nebus apsiribota. „Bendras klestėjimas“ reikalauja korekcijų daugelyje kinų gyvenimo sferų.
Pražūtinga Vakarų įtaka komunizmo valstybėje
Pirmąja auka, dar prieš metus, pagrindinis kinų komunistas Xi pasirinko šalies vyr. kapitalistą Jacką Ma. Jackas Ma, interneto prekybos gigantės „Alibaba“ įkūrėjas, ruošėsi parduoti biržoje vieno iš padalinių – mobilių mokėjimų sistemą „Ant Group“ – akcijas už rekordinę sumą (daugiau nei 30 mlrd. dolerių). Tačiau, likus kelioms dienoms iki IPO paskelbimo, jis viešai susikirto su šalies finansų valdžia ir Kinijos bankais. IPO taip ir neįvyko. J. Ma tuomet keletui mėnesių dingo iš viešo gyvenimo, o kinų internetinio verslo istorijoje prasidėjo tamsi atkarpa. Ji trunka iki pat šių dienų ir apima vis daugiau kinų kasdienio gyvenimo sferų, nuo išsilavinimo iki masinės kultūros.
Iš pradžių Kinijos valdžia ėmėsi vaikų auklėjimo. Ji faktiškai uždraudė užsienio finansavimą švietime ir neatitinkančias Kinijos politikos popamokines veiklas, o mokyklose įvedė „Pirmininko Xi Jingpingo minčių“ studijavimą. Iki tol šis moralės normų veikalas buvo įtrauktas į Komunistų partijos įstatus ir net Kinijos konstituciją.
Siekiant, kad vaikai nesiblaškytų su „dvasiniu opiumu“, valdžia uždraudė nepilnamečiams žaisti kompiuterinius žaidimus ilgiau nei 3 valandas per savaitę – nuo šiol leidžiama prie kompiuterio sėdėti nuo 20 iki 21 valandos, nuo penktadienio iki sekmadienio. Netrukus tai sekė draudimas vaikams iki 14 metų neribotai naudotis „Tik Tok“ atitikmeniu: per dieną – ne daugiau 40 minučių.
Kitu valdžios taikiniu tapo šou verslas. Viena iš populiariausių kinų aktorių Zheng Shuang gavo daugiau nei 40 mln. eurų siekusią baudą dėl nesumokėtų mokesčių, o filmai ir serialai su ja akimirksniu išnyko iš visų turinio platinimo platformų.
Panašus likimas ištiko kitą populiarią aktorę, žymią televizijos laidų vedėją, anksčiau turėjusią verslo ryšių su tuo pačiu Jacku Ma ir jo „Alibaba Entertainment“ padaliniu, Zhao Wei. 44-erių moteris buvo apkaltinta „istoriniu nihilizmu“, jos kinematografija ir informacija apie ją Kinijos internete taip pat buvo „ištrinta“.
Oksfordo universiteto Kinijos politinės istorijos profesorius Rana Mitteris dabartinį šios šalies valdžios vykdomą puolimą prieš verslą ir šalies įžymybes vadina tos pačios grandinės dalimis: „Žymūs personažai su solidžiais turtais visada bus lengvu taikiniu, nes kritika jų atžvilgiu plačiai rezonuoja socialiniuose tinkluose, – aiškino jis. – Pradėjusi nuo milijardierių partija dabar leidžia suprasti, kad kitu taikiniu taps šou pasaulio žvaigždės“.
Ne tik pavieniai asmenys, bet ir visas šou verslas, pažymima BBC. Vietos žiniasklaidos priežiūros institucija uždraudė publikuoti bet kokius žvaigždžių reitingus ir naudoti mokamą balsavimą televizijų šou. Buvo pareikalauta nurėžti pagrindinių televizijos žvaigždžių atlyginimus, iš eterio patraukti „į moteris panašius vyrus“ ir atsisakyti „vulgarių įtakos formuotojų“.
Valdininkų teigimu, visa tai – „kenkėjiškas turinys“ ir „pražūtinga Vakarų įtaka“, bei rekomendavo televizijoms vystyti socializmo ir patriotizmo kultūrą.
„Valoma viskas, ką Xi ir komunistų partija laiko nepageidaujama kultūra, – BBC situaciją Kinijoje aiškino Toronto universiteto Azijos šalių instituto profesorė Linette Ong. – Tai eilinis slenkančio partijos įsiskverbimo į visas paprastų gyventojų gyvenimo sferas pavyzdys“.
Kaip komunistai prarado valdžios monopolį
Kodėl Xi nusprendė būtent dabar, pandemijos metu, koreguoti šalies kryptį? Versijų yra nemažai, tačiau atsakymų nėra: Kinijos politbiurui nėra būdinga aiškintis dėl kiekvieno savo partijos veiklos pokyčio. Tačiau pirmieji šio „naujojo kelio“ žingsniai rodo, kur būtent Komunistų partija įžvelgia sau pavojų.
Viena vertus, visuomenė susigundė vartojimu ir pramogomis – visai kaip vakariečiai. Žmonės pradėjo garbinti žvaigždes ir turtus, todėl vis mažiau kreipė dėmesį į „teisingos visuomenės“ kūrimą, kaip mokoma Markso ir Lenino veikaluose.
Tačiau tai dar būtų „pusė bėdos“. Be ideologijos monopolio komunistai palaipsniui neteko ir žmonių judėjimo, bendravimo rato, interesų, finansinės padėties ir asmeninių duomenų kontrolės. Iššūkį šiam monopoliui nevalingai metė šalies technologijų gigantės – kiniškos feisbukų, boltų ar el. atsiskaitymo, tokių kaip „Google Pay“, versijos. Joms daugiau nei milijardas kinų (tuo pačiu, ir Xi Jinpingo pavaldinių) noriai patikėjo visą informaciją apie save.
Socialiniai tinklai pirmą sykį šiuolaikinės Kinijos istorijoje suteikė šalies gyventojams galimybę kurti horizontalius ryšius visuomenėje, apeinant valstybę, o privačiam verslui suteikė galimybę atimti ekonomikos garvežio vaidmenį iš valstybei priklausančių bendrovių.
Anksčiau kinai neturėjo kur dėtis – nė vienas apmokėjimas, nė vienas telefoninis skambutis nebuvo įmanomas be naudojimosi valstybine infrastruktūra. Dabar jie naudojasi „šešėline“ mobiliųjų programų teikiama galimybe apsieiti be griežtos valdžios kontrolės.
Visa tai prieštarauja partijos įsitikinimams, kuri užsibrėžusi tikslą stiprinti savo vaidmenį visuomenės gyvenime ir konsoliduoti valdžią Xi Jinpingo rankose.
Kova su įsigalėjusiu IT sektoriumi
Situaciją apsunkina tai, kad kol Xi valdžia stiprinama, Kinijos ekonomika silpsta – ir daugiausiai ne nuo valdžios priklausančių aplinkybių. Po kelis dešimtmečius trukusio augimo tam tikros korekcijos atrodo neišvengiamos, ir jų atsiradimą paspartino prekybinis karas su JAV bei koronaviruso pandemija, kuomet pasauliui staiga prireikė daug mažiau Kinijoje sukuriamos produkcijos. Šalyje jau seniai bręsta įsiskolinimo krizė, gerokai perkaito nekilnojamo turto rinka, baigėsi pigi darbo jėga. Prie viso to dar prisidėjo ir elektros energijos krizė, jau skaudžiai smogė tuzinui šalies regionų.
Tačiau tuo pat metu šalyje puikiai jautėsi privatus aukštųjų technologijų sektorius. Visą šį laiką jis toliau augo, kaip ir kruopelės milijardierių įtaka visuomenei bei Kinijos ekonomikai.
Net ir ne tokie aršūs autokratai būtų pradėję pavyduliauti tokio kalibro potencialiems priešininkams. Ką jau kalbėti apie Xi Jinpingą, kuris visus savo valdymo metus tą ir darė, kad stengėsi konsoliduoti valdžią savo rankose ir pasiekė tiek, kad jo citatų rinkiniai tapo konstitucijos ar mokyklinių programų dalimi, o likus vos metams iki jo dešimtmetį trukusių dviejų paeiliui kadencijų pabaigos klausimas apie galimą valdžios vairo perėmėją viešai net nesvarstomas.
Nepaisant, atrodytų, viską apimančios kontrolės Kinijoje (skaitmeninių socialinių pažymėjimų, šimtų milijonų stebėjimo kamerų, veidų atpažinimo technologijos, privalomų valstybinių programėlių telefonuose, o nuo kitų metų atsiras ir oficiali skaitmeninė valiuta), to Kinijos komunistų valdžiai neužteko. Priežastis paprasta – pasaulį dabar valdo tie, kas valdo informacija.
Bendravimas, pirkiniai, maisto ir taksi užsakymas, internetiniai mokėjimai, žaidimai ir pramogos – visa tai atliekama per privačių technologijų gigančių, tokių kaip „Alibaba“ ar „Tencent“ serverius. Ir jos neskuba dalintis su valdžia savo turimomis gyventojų pomėgių ir elgesio duomenų bazėmis, skelbia BBC.
Kompartijai tai, aišku, nepatinka. Ir ji numatė pagrindinį smūgį suduoti įrenginiui, kuris į eilinių kinų gyvenimą įsisiurbė giliau už marksizmo-leninizmo idėjas, – mobiliajam telefonui.
Iš pradžių Kinijos valdžia pradėjo pirmąjį istorijoje antimonopolinį tyrimą prieš „Alibaba“ ir šių metų balandį „išrašė“ daugiau nei 2 mlrd. eurų baudą. Po to sekė dar viena byla, kurioje kaltinimai pateikti didžiausiam šalyje maisto tiekėjui „Meituan“.
Rugpjūtį Kinijos aukščiausiasis liaudies teismas pasikėsino į „šventą“ visų kinų kapitalistų taisyklę „996“ – persidirbimo tradiciją, kuri leisdavo versti darbuotojus dirbti nuo 9 ryto iki 9 vakaro, nuo pirmadienio iki šeštadienio. Teismas paskelbė, kad tai iš esmės yra įstatymų pažeidimas.
Netrukus į Transporto ministeriją buvo iškviesti 11-os didžiausių pavėžėjimo paslaugų tiekėjų atstovai: jų buvo paprašyta iki metų pabaigos „savanoriškai“ ištaisyti esamus šešėlinio darbuotojų samdymo ir asmeninių duomenų apsaugos trūkumus, ir pažadėjo vėliau patikrinti.
Interneto cenzoriai taip pat pareikalavo iš socialinių tinklų, kad šie esamus algoritmus pakeistų taip, kad jie „rekomenduotų“ žmonėms žiūrėti „tradicines vertybes“ atitinkantį turinį ir „aktyviai transliuotų pozityvų turinį“.
Kinijos vartotojų duomenys taip pat nuo šių metų lapkričio privalės likti Kinijos teritorijoje. Iš esmės tai reiškia, kad tarptautinės bendrovės savo serverius turės laikyti Kinijoje, negalės šios šalies vartotojų duomenų naudoti „parduoti“ trečiosioms šalims.
Taigi, Kinijos IT bendrovėms, be anksčiau išdėstytos partinės rekomendacijos „dalintis turtais ir kultūra“, dar tenka ir bėgioti po valdžios organizuojamą reikalavimų vykdymo minų lauką.
Parodomasis viešas plakimas
Jackas Ma būtų pavyzdys, ką valdžia gali padaryti, jeigu jai kažkas neįtinka. Jis buvo priverstas atskirti „Ant Group“ nuo savo įmonių grupės ir įsileisti ten akcininkų iš šalies. Beje, panašią praktiką Rusijoje naudojo ir Kremlius: užtenka prisiminti didžiausio Rusijoje socialinio tinklo „Vkontakte“ įkūrėjo Pavelo Durovo istoriją. Kuomet IT specialistas (pagal išsilavinimą – filologas) 2013-aisiais atsisakė pateikti FSB ukrainiečių duomenų dešifravimo raktus, įmonė iš jo buvo i6 esmės paimta už tam tikrą finansinę kompensaciją.
Tie akcininkai „iš šalies“ – niekaip su el. bankininkyste nesusijusi bendrovė „Zhejiang Tourism Investment Group“. Tačiau ji atitiko pagrindinį reikalavimą – už jos stovi valdžios struktūros.
Jeigu anksčiau tokio pobūdžio bankines paslaugas teikusi privati bendrovė galėjo pati įvertinti privataus kliento finansinę būklę ir priimti sprendimą dėl kredito ar kreditinės kortelės išdavimo, tai dabar į procesą įtrauktas ir tarpininkas – valstybės kontrolė. Tuo pačiu valdininkai gauna tiesioginę prieigą prie didžiausios šalyje el. mokėjimų sistemos „Alipay“ duomenų bazės.
Pavėžėjų paslaugas teikusi bendrovė „Didi Chuxing“ taip pat sulaukė išskirtinio dėmesio. Nesulaukus teismo sprendimo dėl galimai neatsakingo elgesio su vartotojų duomenimis, jos savininkai nusprendė išparduoti akcijas. 4 mlrd. JAV dolerių vertės sandoris žlugo kuomet apie tai sužinojo Kinijos valdžia. Buvo ne tik sustabdyta įmonės veikla ir pradėti papildomi tyrimai, bet ir smuko bendrovės akcijų vertė, dėl ko naujieji akcininkai irgi padavė savininkus į teismą.
Kinijos valdžia aiškina, kad tokios ir panašios priemonės yra normali pasaulinė praktika, siekiant užkristi kelią neteisėtam praturtėjimui. „Tai nereiškia, kad kapitalas ar privačios bendrovės iš esmės tampa taikiniu <...>“, – aiškinama viename iš valstybinės naujienų agentūros pranešimų. Tai yra analogiškas teiginys Kremliaus aiškinimams dėl Rusijoje vienai po kitos žiniasklaidos priemonių priskiriamų „užsienio agentų“ etikečių. „Tai nereiškia, kad šalyje mažėja žodžio laisvės“, – neseniai aiškino D. Peskovas.
Supranta, kad dalintis reikia, bet neaišku, kiek
Sunkiausia Kinijos turčiams dabar yra ne tiek tai, kad Komunistų partija kažko iš jų reikalauja, prie to jie jau yra pripratę, sunkiausia tai, kad niekas nežino, kiek reikės atiduoti.
Po anksčiau minėtos Xi Jinpingo kalbos Centrinio komiteto posėdyje rugpjūčio pradžioje IT gigantės puolė remti „visuotinį klestėjimą“. Iš pradžių „Tencent“, populiariausio Kinijoje socialinio tinklo „WeChat“ savininkė, skyrė 50 mlrd. juanių (apie 6,6 mlrd. eurų) socialinėms šalies programoms. Dar kažkiek pagalvojus, padvigubino savo indėlį iki 100 mlrd. (daugiau nei 13 mlrd. eurų).
Jackas Ma taip pat priėmė šį iššūkį ir pažadėjo pasidalinti tokia pat suma iš būsimo „Alibaba“ pelno. Verslo gigantų pėdomis pradėjo eiti ir mažesnio kalibro IT bendrovės. Internetinė parduotuvė „Pinduoduo“ pažadėjo valstiečiams skirti 10 mlrd. juanių, o visi kinų milijardieriai šiais metais jau skyrė labdarai 20 proc. daugiau negu per visus praėjusius metus, rašoma „Bloomberg“.
Tačiau niekas iš jų kažkokio padrąsinimo žodžio ar paskatinimo iš Pekino nesulaukė. Vienintelis būdas išsiaiškinti, ar „pakankamai paaukojai“ kinų verslams išlieka konkurentų elgesio sekimas ir nerašyta taisyklė, kad „bendram labui“ turėtų būti ne gaila atiduoti trečdalio pelno.
Kuriamas naujos kartos autoritarinio valdymo modelis
Xi Jinpingas kuria šiuolaikinės aukštųjų technologijų diktatūros modelį – būtent taip yra vertinama jo politika Vakarų ekspertų („Xinhua“ bei kiti kinų valdžią atstovaujantys leidiniai su jais, savaime suprantama, nesutinka). „Didžiausias autoritarinio valdymo XXI a. eksperimentas“ – skelbiama „Financial Times“ antraštėje.
Paprastiems kinams tai pasireiškia totaliniu sekimu ir daugelis jų, patikėję savo duomenis, pavyzdžiui, Jacko Ma industrijai, visai nenorėtų dalintis savo kasdienio gyvenimo detalėmis su valdžia ar teisėsauga.
Pavyzdžiui, viena iš programėlių telefonuose, kurią privalai turėti, jeigu nori užregistruoti vaiką į mokyklą, išsinuomoti būstą, ar įsidarbinti valstybės įstaigoje visus duomenis perduoda vietos teisėsaugai. Diegiant šią programą vartotojas suteikia prieigą iš esmės prie visko savo telefone: įskaitant skambučius ar naršymo istoriją. Duomenys iš šios programėlės yra nutekinami policijai, o kai kuriems vartotojams jau teko eiti „pokalbiui ant kilimo“ – pasiaiškinti, dėl ko jie, pavyzdžiui, skaitė užsienio finansines naujienas.
Trečiosios kadencijos link
Xi Jinpingo šalininkai tvirtina, kad jo tikslai yra kilnūs, motyvai – nuoširdūs, o veiksmai – atitinkantys grėsmes. Jie aiškina, kad net ir Vakarų demokratijos siekia apriboti interneto bendrovių valdžią ir sureguliuoti naująją mobiliųjų programų rinką, kurios pagrindinis resursas – asmeniniai vartotojų duomenys. Kinija, anot jų, juda ta pačia kryptimi, tačiau be diskusijų.
Tačiau Xi kritikai baiminasi, kad su visais gerais „visuotinio gerbūvio“ tikslais, pasirinkti metodai rodo, kad bandoma apsaugoti valdžią, o ne gyventojus. Ekonomistai tikina, kad istoriniai pavyzdžiai, kuomet jėga bandoma perskirstyti turtus valdininkų nuožiūra, nuveda ne į visuotinį klestėjimą, o į visuotinį skurdą.
Suvokiant, kad IT sektoriaus ekonominė galia tik stiprės, toks Kinijos valdžios elgesys su šalies privačiomis bendrovėmis kelia potencialias problemas ekonomikai, nors vos prieš kelerius metus to dar nebuvo, interviu „Bloomberg“ tikino buvęs Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) generalinis direktorius Pascalis Lamy
Tačiau svarbiausias faktorius čia gali būti ne „gerbūvio kūrimas“, o jau kitais metais vyksiantis XX-asis kompartijos suvažiavimas, kurio metu bus renkamas naujas šalies lyderis. Xi Jinpingui pavykus mobilizuoti visuomenę valdžios palaikymui pandemijos ir ekonominio sunkmečio metu, bus lengviau nutraukti nerašytą tradiciją keisti lyderius kas 10 metų ir išlikti valdžioje dar trečiajai kadencijai.
