Pasaulio ekonomistai dar neseniai prognozavo, kad apie 2050 m. sparčiai besivystančių šalių (emerging markets) – Kinijos, Indijos, Brazilijos ir Meksikos – ekonomika pasivys dabartinį Didįjį aštuonetą. Žinoma, šiandien šis scenarijus nebeatrodo toks optimistinis, nes pasaulinė finansų krizė palietė visas be išimties valstybes – net ir tas, kurių ekonomikos augimas buvo svaiginantis ir nekeliantis abejonių.
2008 m. pirmąsyk per šešerius metus Kinijos BPV augo mažiau nei 10 procentų. Dar rudenį, kai visą pasaulį supurtė „finansų drebėjimas“, oficialusis Pekinas tvirtino, kad pasaulinė krizė jiems ne tokia jau ir baisi: valiutos rezervas siekia apie 2 trilijonus JAV dolerių, fiksuojamas teigiamas einamosios sąskaitos balansas, proficitinis biudžetas, o vietinė bankų sistema veikia autonomiškai nuo užsienio bankų. Spalį Kinijos eksportas augo 19,2 proc., o jau lapkritį krito 2,2 proc., gruodį – 2,8 procento. Importo apimtis 2008 m. lapkritį Kinijoje sumažėjo net 17,9 procento.
Su rimtais sunkumais praėjusių metų pabaigoje susidūrė ir Kinijos automobilių pramonė: „Ford“, „Honda“, „Toyota“ gamyklos produkcijos pardavė 15 proc. mažiau, o gaunamos pajamos sumažėjo 20 procentų. Kaip praneša „Finmarket“, Kinijos automobilių pramonės asociacija kartu su vyriausybe kuria pagalbos šiai pramonės šakai planą ir vienas iš galimų sprendimų gali būti sumažintas mokestis už naujo automobilio įsigijimą. Taip pat svarstoma galimybė automobilių gamintojams teikti lengvatinius kreditus.
Šveicarijos banko UBS analitikas Wan Tao neslėpė nuostabos: visi tikėjosi, kad pasaulinė krizė atsiris ir iki Kinijos, tačiau tokie rodikliai visus šokiravo. Laikraštis „The Financial Times“ praneša, kad Kinijos valdžia buvo priversta atsisakyti kalbų apie ramią užuovėją nuo pasaulinės finansų krizės ir priimti ekonomikos gaivinimo planą iki 2010 m., kurio vertė – 588 milijardai JAV dolerių. Tai, žinoma, tapo gera žinia ūkiui, ir netrukus Kinijos premjeras Wen Jiabao prakalbo, kad pavyko pasiekti „pirmųjų rezultatų kovoje su ekonomine krize“. Keliaudamas po pramoninius šalies rajonus, Kinijos premjeras, pasak „The Financial Times“, aiškino, kad daugelis kompanijų vėl padidino pardavimus, išaugo elektros energijos suvartojimas, o pramonės atsargos senka. Kovo mėnesį planuojama imtis papildomų priemonių, kurios padidins valstybės investicijas. Tačiau net nelaukdama taip ilgai Kinijos valdžia nusprendė pradžiuginti gyventojus dovanomis: Naujųjų metų sutikimui (pagal kinų kalendorių – sausio 26 d.) kiekvienam namų ūkiui planuojama išduoti po 100–150 juanių.
Kinijos tarptautinio ekonomikos ir prekybos universiteto finansų instituto profesorė Go Min įsitikinusi, kad Kinijos ekonomika tikrai nesugrius: atlaikyti krizę jai padės „sveika finansų sistema, palyginti uždara finansų rinka, iki šiol buvęs ilgalaikis ir greitas ekonomikos augimas bei savireguliacijos gebėjimai“.
Tačiau JAV gyvenantys kinų ekonomistai tvirtina, kad pasaulinė finansų krizė tapo tik priedanga Pekinui prabilti apie tai, jog šalies ekonomika susiduria su sunkumais. Neva tikroji krizė šioje šalyje prasidėjo kur kas anksčiau ir viso to priežastis – ekonominė Kinijos struktūra, sukūrusi „pasaulio fabriką“, paremtą ne aukštomis technologijomis, o pigia darbo jėga. Iš tikrųjų Kinijos ekonominėje struktūroje pramonė sudaro apie 48,6 proc. (paslaugų sektorius – apie 40,1 proc., žemės ūkis – apie 11,3 proc.). Kinai eksportuoja į 182 pasaulio šalis, o pagrindinės į užsienį parduodamos prekės – tekstilės gaminiai, maisto produktai ir žaislai. Kaip rašo „The Epoch Times“, didesni kokybės reikalavimai ir naujasis žaislų sertifikavimas kiniškų žaislų kainą padidino net 25 procentais. 2007 m. kilo milžiniškas skandalas, kai Kinijos gamintojui „Li Da“ dėl per didelio švino kiekio JAV grąžino apie milijoną žaislų. Praėjusių metų rugpjūtį šios kompanijos vadovas buvo rastas pasikoręs prekių sandėlyje. Ne mažesnis skandalas nuvilnijo ir dėl užnuodytų kiniškų pieno miltelių.
Ekonomistai sutaria, kad Kinijos ūkį pastaraisiais metais buvo apėmusi olimpinė euforija ir tai pastebimai paveikė finansų ir nekilnojamo turto sektorius. Nemažą neigiamą vaidmenį iki šiol vadina ir didelė infliacija. „Ernst &Young“ duomenimis, Kinijos finansų rinkoje jau 2006 m. buvo rimtų bėdų – negrąžintos skolos siekė net 900 mlrd. JAV dolerių. Tokią pat sumą nurodo ir Šveicarijos bankas UBS. Nepaisant to, Kinija sujungė probleminius bankus ir jų akcijas pardavė biržoje. Netrukus buvo paskelbti nauji fantastiški duomenys apie bankų būklę…
„Washington Post.com“ rašo, kad didelė dalis Europos ir JAV korporacijų pelno pastaraisiais metais buvo paremta galimybe kaupti pigias kiniškas prekes ir jas brangiau perparduoti išsivysčiusių šalių vartotojams. Kinijai eksportas yra labai svarbus – jis sudaro apie 37,5 proc. viso šalies BVP. Pasak agentūros AFP, todėl Kinijos vidaus rinkos stimuliavimo planas ir numato mokestines lengvatas net 3770 eksportuojamų prekių.
Taigi, Kinijos ekonomika gana stipriai priklausoma nuo išorinių rinkų ir užsienio šalių galimybių bei noro toliau pirkti kiniškas prekes. Nors ši valstybė ir demonstravo neįtikėtinus augimo tempus, ji niekada šioje srityje nediktavo madų ir vystėsi pagal vakariečių sukurtą vartojimo didėjimo modelį. 1,3 milijardo gyventojų turinčioje šalyje tik apie 100 milijonų žmonių priklauso vidurinei klasei – didžiumą kitų drąsiai galima priskirti prie pigios darbo jėgos kategorijos.
Agentūra „Bloomberg“ praneša, jog JAV susirūpino „dėl požymių, kad Kinija gali sugrįžti prie augimo modelio, paremto eksportu, kurį palaiko dirbtinai sumažintas juanio kursas“. Šį nerimą Vašingtonas perdavė ir Pasaulio prekybos organizacijai. „Heritage Foundation“ teigimu, Kinijos eksporto palaikymo tema gali sulaukti ir JAV Kongreso dėmesio, o galimas rezultatas – sankcijos. Vašingtonas susirūpinęs dėl prekybos su Kinija balanso: ši šalis yra didžiausia JAV iždo obligacijų pirkėja ir, kai kurių šaltinių teigimu, jau dabar kinai yra prisipirkę amerikietiškų obligacijų už 653 mlrd. dolerių.
Pasaulinė finansų krizė neaplenkė ir Indijos, kurios ekonomika pastaraisiais metais tapo vis atviresnė ir labiau susijusi su kitomis šalimis. „ABN Amro Bank“ Mumbajuje ekonomistas Gaurow Kapuras pripažįsta, kad be reikšmingų piniginių ir finansinių stimulų Indijos ekonomika vargu ar išsivers. Todėl 2008 m. gruodį šalies vyriausybė pristatė kovos su ekonomine krize planą, kurio vertė – 4 mlrd. JAV dolerių. Antikrizinis planas numato mažinti PVM 4 proc. ir taip suaktyvinti vartojimą, didinti išlaidas infrastruktūrai, padėti verslui, o ypač – tekstilės ir rankdarbių sektoriams.
Ekspertų teigimu, bene labiausiai Indijoje gali nukentėti programinės įrangos, IT eksportas ir vadinamasis ofšorinis programavimas – užsienio valstybių užsakymų vykdymas. Ir vis dėlto Indijos valdžia tikisi, kad daugelį pasaulinės finansų krizės pasekmių padės sušvelninti milžiniškas vidaus vartojimas.
„The Financial Times“: „Indija, kurią maitina paslaugų sektorius ir pramonės eksportas, sukaupė 275 mlrd. JAV dolerių valiutos rezervą, o užsienio skola sudaro tik 149,2 mlrd. dolerių. Vidaus fiksuotos investicijos sudarė didelę Indijos BVP dalį – 33,9 procento. Žinoma, artėja sunkesni laikai kompanijoms, užsiimančioms informacinėmis technologijomis, o jos buvo ir tebėra investicijų į vidaus infrastruktūrą katalizatorius.“
Kokios perspektyvos laukia Kinijos ir Indijos ekonomikos? Vieni ekonomistai nežada nieko gero, o kiti tvirtina, kad kaip tik šios šalys taps lokomotyvais, paskui save ištrauksiančiais visą pasaulį. Oksfordo universiteto specialistai prognozuoja, kad perpumpuodama kapitalą atgal į Vakarų rinkas Kinija ir kitos augančios ekonomikos gali išlaikyti savo eksporto rinkas ir padėti turtingiausioms pasaulio valstybėms ištverti audrą ir išvengti ilgai trunkančios recesijos ar net depresijos. Vakarų vartotojai, žinoma, susiverš diržus, bet ilgų asketizmo metų galima išvengti.
Aušra Radzevičiūtė
