Liepos mėnesio pradžioje Kinijos laukė akistata su fondų rinkos, kurioje jau kurį laiką pūtėsi burbulas, nuosmukiu. Tarp burbulo atsiradimo priežasčių minima tai, kad Kinijos fondų rinka yra dar gana jauna, todėl dauguma jos žaidėjų neturi didelės patirties. Burbulas pradėjo pūstis, kai vietinis Kinijos indeksas „Shanghai Composite“ išaugo daugiau nei du kartus, o tai bendro globalaus ekonominio nuosmukio fone žadėjo investuotojams lengvą pelną. Reaguodami į tai rinkos žaidėjai pradėjo masiškai supirkti akcijas, kai kurie iš jų netgi ėmė skolintis tam pinigų. Suprantama, sprogus šiam burbului jie nukentėjo labiausiai.
Burbulo sprogimo pasekmės irgi gana įspūdingos. Pranešama, kad Kinijos fondų rinka jau prarado apie 3,9 trilijono JAV dolerių, tai prilygsta, pavyzdžiui, 16-ai Graikijos BVP. Siekdama stabilizuoti situaciją, Kinijos valdžia ėmėsi priemonių: nustatė kai kuriuos apribojimus ir pradėjo pumpuoti į rinką pinigus (tam jau išleista apie 19 mlrd. JAV dolerių). Tačiau pažymima, kad gelbėjimo priemonių poveikis pasireiškia gana lėtai.
Būtina paminėti ir tai, kad nesutariama, kiek ši krizė paveiks tiek Kinijos, tiek globalią ekonomiką. Viena vertus, Kinijos fondų rinka yra didžiulė, joje cirkuliuoja milžiniški pinigai (tą, beje, rodo ir nuosmukio kaina), o investuotojų skaičius viršija 90 mln. žmonių. Kita vertus, pažymima, kad Kinijos fondų rinkos apimtis šalies mastu iš tikrųjų nėra jau tokia ir didelė, tad galimas šios krizės poveikis bendrai šalies ekonomikai yra pervertinamas.
Taip pat abejojama ir Kinijos valdžios veiksmų teisingumu. Pažymima, kad čia pasireiškė Pekino polinkis viską kontroliuoti. „The Economist“ mano, kad Kinijos valdžia, užuot stabilizavusi rinką, griežtomis priemonėmis tik dar labiau ją susilpnino. Kitaip sakant, Kinijos fondų rinka po burbulo sprogimo pati galėtų atsigauti greičiau, jeigu ne paniškas Pekino įsikišimas.
Tos pačios nuomonės yra ir „Foreign policy“. Šio žurnalo autorius Patrickas Chovanecas mano, kad savo gelbėjimo politika Kinijos valdžia „sugriovė tą miestą, kurį norėjo išgelbėti“. Jo prognozėmis, „gelbėjimo operacija“ gali turėti neigiamų pasekmių Kinijos rinkai ilgalaikėje perspektyvoje.
Kodėl gi Pekinas taip supanikavo? Keliama versija, kad visa tai yra susiję su Kinijos fondų rinkos įvaizdžiu. Pekinas labai stengėsi, kad ši rinka būtų vertinama pasaulyje kaip itin prestižinė ir stabili. Ne paslaptis, kad Kinija turi ambicijų būti esminiu finansiniu pasaulio centru. Šiam ambicingam planui įgyvendinti buvo padaryta jau gana nemažai, o sprogęs fondų rinkos burbulas grasino akimirksniu nubraukti visą šį darbą.
Kartu vėl kyla diskusijos, kiek gali būti suderinami autoritarinės (viską kontroliuoti siekiančios) valdžios ir laisvosios rinkos principai. Ši krizė dar kartą demonstruoja, kad suderinti tai nėra lengva, nors Kinija jau ne pirmus metus bando įrodyti tokios simbiozės gyvybingumą. Tačiau vienos taisyklės Pekinui niekada nepavyks įveikti: kur prasideda reguliavimas – ten automatiškai baigiasi rinkos dėsniai.
Be to, fondų rinkos krizė – ne vieninteli problema, kuri kelia nerimą Kinijai. Pasirodo vis daugiau pranešimų, kad ši valstybė yra susirūpinusi ir dėl tam tikros susidariusios politinės situacijos, kurią tiksliau būtų galima apibūdinti kaip Komunistų partijos krizę. Tarptautinis leidinys „The Epoch Time“, remdamasis Honkonge leidžiamu žurnalu „Čženmin“, teigia, kad tarp klausimų, kurie šiandien labiausiai kelia nerimą Kinijos vadovybei, yra ideologinė Komunistų partijos aklavietė, jos struktūrų neefektyvumas, korupcija ir pan.
Su šiomis problemomis gali būti susijusi ir aštri Pekino reakcija į fondų rinkos padėtį, nes ši akcijų rinkos krizė neišvengiamai meta šešėlį ant Kinijos ekonominės politikos efektyvumo, o tai reiškia, kad grasina ir dabartinės valdžios įvaizdžiui.
Tenka konstatuoti ir tai, kad Kinijos problemos finansų sferoje tampa ne vien Kinijos bėda. Nemažai kalbama apie tai, kad jeigu Kinijos fondų rinkos krizė peraugtų į šios šalies finansų krizę, tektų kalbėti apie naują globalų ekonominį sukrėtimą. Kinijos ekonomika pagal dydį yra antra pasaulyje (po JAV). Pažymima, kad ekonominis nuosmukis Kinijoje reikštų nuosmukį visoje pasaulio prekyboje. Prognozuojama, kad labiausiai nukentėtų tos valstybės, kurios tiekia Kinijai žaliavas – ypač naftą, metalus ir pan. Labiausiai dėl to, ko gero, turėtų nerimauti Rusija, kuri neseniai demonstratyviai pradėjo savo rinkos perorientavimą į Kiniją, tačiau nėra abejonių, jog Kinijos ekonomikos žlugimo atveju pasekmės bendrai pasaulio ekonominei architektūrai būtų nė kiek ne menkesnės nei per globalią 2008 metų krizę.
Šiuo metu, kai rašomas šis straipsnis, atrodo, jog Kinijai vis dėlto pavyko suvaldyti neigiamas tendencijas fondų rinkos sektoriuje, tačiau, kaip pažymima, metus išteklius šiai rinkai stabilizuoti, šalies valdžiai iš esmės teko atsisakyti reformų, kurios turėjo padėti sumažinti valstybės skolą. Be to, akcentuojama, kad rinka kiek aprimo, tačiau dar neaišku, ar tai yra tikra šios fondų rinkos krizės pabaiga, ar tik laikinas atokvėpis.
Reziumuojant būtina pažymėti: ko Kinija iš tikrųjų gerai išmoko per pastaruosius kelis dešimtmečius, tai formuoti savo įvaizdį. Kinijos prekės ženklais tapo rytietiška išmintis, finansinė sėkmė, svarus vaidmuo globalioje politikoje, kur Pekinas veikia kaip nepriklausomas žaidėjas, neretai išnaudodamas kitų žaidėjų silpnybes ar interesus. Už šio įvaizdžio fasado Kinijai daugiau ar mažiau pavyksta paslėpti su autoritarinio valdymo principais susijusias problemas: žmogaus teisių ir laisvių suvaržymą, politinių kalinių klausimą ir pan. Fondų rinkos istorija tik parodė, kad ne viskas „Kinijos karalystėje“ yra taip gerai ir stabilu, kaip Pekinas norėtų, kad būtų manoma pasaulyje.
