Pasak W. Songliango, priverstinė hospitalizacija Kinijoje vykdoma taip paprastai dėl to, kad šalyje nėra nepriklausomos teismų sistemos ir įstatymo, garantuojančio psichiškai nesveikų žmonių teises. Žmogaus teisių gynėjas tvirtina, kad kai kurie lokalūs valdžios organai jau sukūrė savo specialias priverstinės hospitalizacijos direktyvas, leidžiančias jiems šiuo metodu naudotis kada tik panorės: „Jų niekas nekontroliuoja, jie niekam neatsakingi. Tai suteikia jiems piktnaudžiavimo galimybę.“ Jis pažymi, kad tai atvejais, kai pacientai paduodavo ligonines ar konkrečius žmones, atsakingus už jų hospitalizaciją, į teismą, teismai nesuteikdavo jiems efektyvių teisinių priemonių savo interesų gynimui.
Problema, pasak W. Songliango, liečia visus psichinius ligonius ar tiesiog įtariamiems dėl tokių ligų. Viename iš atvejų pasakojama, kad moterį uždarė į psichiatrinę ligoninę vien tik dėl „keistų“ pasisakymų. Aktyvistas taip pat pažymi, kad jo organizacija gina visų psichiatrinių ligonių pacientus, nepaisant jų sveikatos būklės. Šie žmonės turi didelių bėdų: „Terapija, į kurią įeina medikamentai, fiksacija ir elektrošokas, vykdoma be paciento sutikimo, pacientams neleidžia kontaktuoti su giminaičiais ir draugais.“
W. Songliangas pateikia pavyzdį. Vienas kinas, fabriko darbuotojas, buvo sumuštas ir atleistas po to, kai pranešė valdžiai, kad įtaria vieną iš savo fabriko vadybininkų vagiant įmonės medžiagas. Jis keletą kartą padavė skundus į miesto ir regioninę administracija, su savo byla sugebėjo nukeliauti iki paties Pekino, tačiau 1999 metais jis buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę, kur yra laikomas iki šiol.