Išėjus į gatvę po Ispanijos rinktinės pergalės pasaulio futbolo čempionate, nustebino tyla. Pypseno kas antra mašina ir, kol nepriėjome pagrindinės Plaza Catalunya aikštės, nesimatė šėlstančios aistruolių minios. Čia, kaip ir Plaza Espanya, buriavosi tūkstantinės minios, griaudėjo fejerverkai, liejosi šampanas ir alus, plevėsavo Ispanijos, Katalonijos bei Barselonos futbolo klubo vėliavos.
Tačiau pergalė pasaulio čempionate buvo paminėta ramiau nei Madride ir ramiau nei Barselonos futbolo klubo triguba pergalė pernai.
Bare, nepaisant džiaugsmo, pučiamų vuvuzelų, nuoširdaus džiaugsmo ir siaubo šūksnių žaidimo metu, daugiau entuziazmo nei pergalė sulaukė Xavi ir Puyol, išbėgę į aikštelę su Katalonijos vėliava.
„Visca l'estatut“ (tegyvuoja statutas) gavau ironišką žinutę nuo draugo ir tikrai pasijutau gana nejaukiai, skanduodama „Viva España".
Šiokią tokią įtampą gerai paaiškino retorinis klausimas, pasirodęs šiandien futbolo klubo „Barcelona" tinklalapyje: „jei Ispanijos rinktinėje žaidžia šeši katalonai, įsivaizduokite, koks neįtikėtinas būtų Katalonijos rinktinės pasirodymas pasaulio čempionate“ bei nežinomo internauto komentaras „Ispanijai reikia mūsų Barsos žaidėjų tam, jog laimėtų čempionatą, kaip ir mūsų BVP tam, kad jos neišmestų iš ES“.
Skaitant komentarus po „La Vanguardia“ straipsniu atrodė, jog labiau nei pats faktas, aistras kelia sporto ir politikos santykis, Katalonijos nepriklausomybė bei Ispanijos politika: praėjus tik dviems dienoms po milžiniškos demonstracijos, dėl autonominio statuto patvirtinimo, sutraukusios beveik pusantro milijono katalonų, Ispanijos pergalė ir laiminga karališkoji pora televizijos ekranuose daug kam kėlė dvigubus jausmus.
Ilgai lauktas statutas
Katalonijos autonomijos statuto istorija – ilga. Pirmasis projektas buvo parengtas dar 1919-aisiais metais, antrasis bandymas – 1932-aisiais, pilietinio Ispanijos karo metu. Tiek dėl Respublikos pažadėtos autonomijos, tiek dėl antipatijos kariniam rėžimui, daugelis Katalonų kovojo prieš Franko. Sprendimo kaina buvo didelė – po pralaimėjimo prasidėjusios milžiniškos represijos bei priverstinė ispanų tautos homogenizacija, katalonų kultūros ir kalbos draudimas: vien už viešai ištartą katalonišką žodį grėsė kalėjimas. Žlungant Franko, 1979-aisias Katalonijos statutas buvo priimtas.
2006-aisiais Katalonijos gyventojai referendume balsavo dėl autonominio regiono statuto, numatančio ne tik autonomijos išplėtimą, bet ir išskirtinės teisės katalonų kalbai. Be to, šiame dokumente pirmą syki buvo vartojama sąvoka „katalonų tauta“. Statutas buvo priimtas ir patvirtintas visų aukščiausių Ispanijos institucijų, kol konservatyvios partijos PP iniciatyva, jis nebuvo sustabdytas ir perduotas nagrinėti Konstituciniam teismui kaip prieštaraujantis šalies konstitucijai. Pasak PP, daugybė statute vartojamų formuluočių, pav: „Katalonijos pilietybė“, „tauta“ ir „istorinės teisės“ yra antikonstitucinės.
Po keturių metų trukusių svarstymų, politinių viražų bei teisėjų kaitos buvo priimtas sprendimas, jog statutas iš dalies prieštarauja konstitucijai ir tokios frazės kaip „Katalonija kaip tauta“ ir „tautinė Katalonijos realybė“ teisiškai yra niekinės. Vietoj PP reikalautų persvarstyti 113, teismas atmetė tik 14 formuluočių, tačiau 36 performulavo itin smarkiai, sukeldamas dar daugiau konfliktų. Vienas jų – teiginys, jog kalba yra pagrindinis išsilavinimo variklis, taip įtvirtinant katalonų kalbos pozicijas mokyklose.
Šio statuto likimas tiesiogiai liečia ir panašų dokumentą rengiantį Baskų kraštą, tad tiek teisėjai, tiek politikai baiminosi viena vertus, sukelti daugiau įtampos, kita vertus, duoti per daug laisvės.
Akivaizdu, jog delsimas ir statuto karpymai davė priešingą rezultatą. Milijoninė minia, užplūdusi Barselonos gatves, suburta lemos „esame tauta ir sprendžiame mes“, greitai pasidavė separatistinėms nuotaikoms: aidėjo šūkiai „We are not Spain“, „nepriklausomybė“, „Katalonija egzistuoja Dievo, Ispanija – ginklų dėka“.
Jei ankstesni tyrimai rodė, jog daugelis katalonų nepritaria atsiskyrimui nuo Ispanijos ir laikosi ganėtinai nuosaikios pozicijos, aštrėjant krizei, valstybės taupymo politikai bei atmetus katalonams simbolinę reikšmę turėjusį statutą, pastebima visos visuomenės radikalizacija.
„Konstitucinio teismo sprendimas suteikia sparnus nepriklausomybininkams“, - tvirtinama naujų valstybių atsiradimo galimybių analizėje, atliktoje 21 Europos universiteto. Pasak mokslininkų, šiuo metu Europoje yra šešios tautos be valstybės (apibrėžiamos pagal savas institucijas moderniosios istorijos laikotarpiu, skirtingą nei daugumos kultūrą (kalbą, religiją etc.) bei tam tikrą autonomijos laipsnį): Katalonija, Škotija, Šiaurės Airija, flamandiška Belgijos dalis, Grenlandija bei Baskų kraštas. Tyrėjai pastebi, jog kuomet centras itin neigiamai reaguoja į regionų autonomijos siekius, juose sustiprėja separatistinės nuotaikos.
Ispanija, sukurta iš kelių ganėtinai skirtingų ir autonominių regionų, iki šiol vengia pripažinti autonomijų teisę į suverenitetą ( kaip tą padarė, pavyzdžiui, Danija ar Kanada, atvirai pasakiusios, jog jei būtų surengtas ir laimėtas referendumas, Kvebeko ir Grenlandijos nepriklausomybė turėtų būti pripažinta). Po taikaus Franco nuvertimo, Ispanijoje autonomijų tema tebelieka tabu, laikantis garsiai neišsakomo požiūrio, jog pradėjus ją judinti, viskas gali subyrėti.
Jei tu patrauksi už ten, o aš patrauksiu už čia...
Vienaip ar kitaip, regis šiek tiek traška jau dabar. Nepopuliari taupymo politika, skatinanti turtingesnių ir geriau gyvenančių katalonų pyktį bei savivaldos reikalavimus; valdžios dvejonės ar imtis rimtos autonomijų reformos, galinčios pareikalauti valstybės pertvarkų, ar pasistengti „praplaukti“, tikintis jog viskas nurims; bendras gyventojų nusivylimas politikais ir politinėmis partijomis – viskas veda prie nepriklausomybės reikalaujančiųjų gretų gausėjimo. Kaip teigia kai kurie politologai, iki gero sprogstamojo mišinio užmaišymo trūksta tik vieno dalyko: bendros kalbos tarp norinčiųjų nepriklausomybės katalonų („optimistiškiausios“ apklausos nurodo, jog tokių yra iki 20 proc.) bei Katalonijos verslo elito – vieno stipriausių Ispanijoje, suradimo. Sulaukus šito, po 10-15 metų Europoje gali atsirasti nauja tauta.
Paskutinis Luiso Llacho koncertas. "L'estaca": "Jei tu patrauksi už čia, o aš patrauksiu už ten, tikrai grius, grius grius, ir mes galėsime išsilaisvinti".
Ar tai nutiks – kol kas neaišku. Daugelis katalonų suvokia, jog esant ES, realiai nepriklausomybė nieko nepakeistų. Nepriklausomybės priešininkai tai vadina pinigų švaistymu ir stebisi, kodėl autonominis parlamentas skiria lėšas Katalonijos ambasadų steigimui, o ne mokykloms. Net ir tie, kurie jaučią stiprią antipatiją Ispanijai, dažnai nežino, ar nori nepriklausomybės, ar didesnės autonomijos.
O kol kas viskas vyksta kaip žymaus kovos su frankizmu dainiaus Luiso Llacho (drįsusio dainuoti kataloniškai tada, kuomet šia kalba net nebuvo galima kalbėti): „jei tu patrauksi už čia, o aš už ten, tikrai grius“: reikalavimas filmus kine dubliuoti kataloniškai, katalonų kalbos įsitvirtinimas visose gyvenimo sferose ir didėjantys autonomijos reikalavimai. Ispanijai, besibaiminančiai galimo Katalonijos atsiskyrimo, vis labiau tampomi nervai.
Ar tai kam nors būtų naudinga – sunku pasakyti. Ar Ispanijos vyriausybė leistų – juk jei „išeitų“ Katalonija, savo teises pareikštų ir ne mažiau savarankiški baskai – dar sudėtingesnis klausimas. Vienaip ar kitaip J. Zapatero gali gailėtis laimėjęs šiuos rinkimus – be ekonominės krizės bei politinio nepasitenkinimo jo veikla, jam reikia spręsti itin delikatų klausimą, kurį (beveik) sėkmingai stengtasi ignoruoti visą demokratinį laikotarpį.
Kita vertus, viskas yra pačių katalonų rankose. Kaip pasakė dar vienas „La Vanguardia“ komentatorius: „futbolas geriausiai parodė, ką reiškia dirbti kartu. „Real Madrido“ vartininkas, „Barca“ puolėjai. Velniop politiką – tai sportas“ .
Už lango vis dar protarpiais supypsi ekstazės apimti vairuotojai.
Įdomu, švenčia Ispanijos rinktinės ar šešių katalonų žaidėjų pergalę?
