Dėl Europos Parlamento narių skaičiaus nuo kiekvienos šalies jau nuo seno vyksta diskusijos. Viena vertus, tai nenuostabu – kiekvienos šalies gyventojai siekia, kad jiems būtų kuo teisingiau atstovaujama. Kita vertus, diskusija dėl EP narių pasiskirstymo verta gilesnės analizės.
Europos Parlamento (bei jo pirmtakų) narių skaičius nuo kiekvienos šalies jau nuo seno nustatomas proporcingai šalių gyventojų skaičiui – kuo jų daugiau, tuo daugiau EP narių nuo tos šalies renkama. Tačiau ši proporcija nėra paprasta – ji degresyvi: mažoje šalyje išrinktas EP narys paprastai atstovauja mažesniam skaičiui rinkėjų negu didesnės šalies europarlamentaras. Pavyzdžiui, šiuo metu Vokietijoje išrinktas EP narys vidutiniškai atstovauja 833 tūkst., o Maltoje
– vos 81 tūkst. gyventojų.
Taip buvo nuo seno, tačiau tik neseniai nutarta šį principą formalizuoti. To priežastys visų pirma buvo praktinės – 2004 ir 2007 m. išsiplėtus Europos Sąjungai labai padidėjo EP narių skaičius (net iki 785), o todėl reikėjo jį sumažinti. Dar 2001 m. Nicos sutartyje buvo numatyta, jog po 2009 m. EP rinkimų liks tik 732 EP nariai (vėliau šis skaičius buvo padidintas iki 736). Tačiau kai kurios šalys, siekdamos parasti mažiau mandatų, norėjo persvarstyti šiuos skaičius. 2007 m. birželį Briuselyje susirinkusi Europos Vadovų Taryba, pritarusi Lisabonos sutarčiai, nutarė padidinti EP narių skaičių iki 750. Dėl jų skaičiaus iš kiekvienos šalies nuspręsta leisti apsispręsti pačiam Parlamentui – tiesa, nutarta, jog mažiausia ES valstybė (Malta) turės 6, o didžiausia (Vokietija) – 96 europarlamentarus.
Šiuo tikslu buvo sudaryta darbo grupė, vadovaujama dviejų EP narių –Alain Lamassoure (Europos liaudies partija, Prancūzija) ir Adrian Severin (Socialistų frakcija, Rumunija). Pirmiausia ji formalizavo „degresyvaus proporcingumo“ principą – jis reiškia, kad „kiekvienas EP narys iš daugiau gyventojų turinčios ES valstybės atstovauja didesniam piliečių skaičiui negu EP narys iš mažiau gyventojų turinčios ES valstybės“, be to, „nė viena mažiau gyventojų turinti ES valstybė neturi mandatų negu daugiau gyventojų turinti ES valstybė“.
Nemažai diskusijų darbo grupėje buvo kilę dėl to, ką reikėtų skaičiuoti skirstant mandatus – visus šalies gyventojus, tik joje gyvenančius balsavimo teisę turinčius piliečius ar visus tos šalies piliečius, kad ir kur jie begyventų. Pastarąją nuostatą labai rėmė Lenkija – mat didelė dalis jos piliečių gyvena užsienyje. Galiausiai buvo nutarta remtis šalies gyventojų skaičiumi. Pasak A. Lamassoure ir A. Severin, nors ir ne visi gyventojai turi teisę balsuoti, juos visus veikia EP sprendimai, be to, gyventojų skaičius atspindi šalies ekonominį pajėgumą.
Iš pradžių EP darbo grupė siekė surasti nešališką mandatų paskirstymo valstybėms formulę. Tačiau tokios neatsirado – vienos formulės pasirodė palankesnės didesnėms, kitos – mažesnėms valstybėms. Galiausiai buvo nuspręsta tokios formulės suradimą atidėti ateičiai, kai priartės nauja ES plėtra. Tuo tarpu dabar apsispręsta dėl kiekvienos ES šalies mandatų skaičiaus atskirai, remiantis degresyvaus proporcingumo principu bei nesumažinant to mandatų skaičiaus, kuris buvo numatytas pakeistoje Nicos sutartyje.
2007 m. spalį A. Lamassourse ir A. Severin ataskaita buvo patvirtinta EP plenarinėje sesijoje. Tą patį mėnesį ji buvo svarstoma Europos Vadovų Taryboje. Su EP siūlomu mandatų skaičiumi nesutiko vienintele Italija – mat šiuo metu ji kartu su Jungtine Karalyste turi po 78 mandatus, o pagal siūlomą reformą Italija turėtų vienu mandatu mažiau (72) negu Jungtinė Karalystė (73). Taip Italija išsikovojo papildomą EP mandatą, o ankstesnis valstybių susitarimas dėl 750 europarlamentarų buvo pakeistas į „750 EP narių ir Parlamento pirmininkas“.
Vis dėlto ir šio susitarimo įgyvendinimą teko atidėti – 2008 m. birželį Lisabonos sutarčiai nepritarė Airijos balsuotojai. Viltys turėti naują europarlamentarų paskirstymą iki 2009 m. birželio mėn. EP rinkimų žlugo. Taigi iškart po rinkimų turėsime tiek europarlamentarų, kiek numatyta pakeistoje Nicos sutartyje, – 736. Vėliau tai gali pasikeisti, jei Lisabonos sutartis vis dėlto būtų ratifikuota. Tikėtina, jog EP narių skaičius padidės į ES įstojus Kroatijai – ko gero, 2011 metais. Dar neaišku, kaip jis bus perskirstytas valstybėms.
Bet kuriuo atveju galime būti tikri dėl Lietuvoje išrinktų europarlamentarų skaičiaus – ir pagal Nicos, ir pagal Lisabonos sutartis jų liks dvylika – vienu mažiau negu šiandien. Būtent tiek EP narių rinksime 2009 m. birželį.
