Sužadino viltis
Susidorojimas su demonstrantais sukėlė didelį visuomenės pasipiktinimą, kuris greitai peraugo į nacionalinį sukilimą prieš kiaurai korumpuotą režimą, nusprendusį nusisukti nuo Europos ir toliau slysti į beteisės sovietinės praeities liūną, giriamą ir palaikomą Vladimiro Putino valdžios.
Vėliau sekę unikalūs istoriniai įvykiai pakeitė Europos istorijos, ir ne tik jos, kryptį ir mano atmintyje išliko kaip vieni svarbiausių gyvenime. Orumo revoliucija – taip dažnai vadinami įvykiai Maidane – pakeitė ukrainiečių tautą, paskatino daugelį Ukrainos žmonių ir ypač jaunąją kartą atsikratyti beveik genetiškai įskiepytos sovietinės baimės, parodė pasauliui, kad net ir posovietiniuose kraštuose įmanoma nuversti režimus bei korumpuotus lyderius. Tai neabejotinai tapo V.Putino košmaro, kuris tęsiasi iki šiol, pradžia.]
Man Maidanas yra vilties, narsos, atkaklumo ir tikėjimo laisve bei pamatinėmis žmogaus teisėmis simbolis. Kaip ir daugelis, tikėjau, kad tai bus posūkio taškas, kad nuo šiol daug kas keisis į gera, kad atsiras galimybė nukreipti valstybę tiesiu demokratijos keliu. Mano viltys labiausiai buvo siejamos su žmogaus teisėmis ir psichikos sveikata, pamatiniais mano veiklos per pastaruosius 40 metų dalykais. Po 26 metus trukusių pastangų reformuoti giliai įsikerojusią sovietinę psichiatriją tikėjausi, kad dabar galėsime pamažu sukurti sistemą, gerbsiančią psichikos sveikatos problemų turinčių pacientų teises ir teiksiančią jiems visą reikiamą pagalbą.
Laikui bėgant realizmas įveikė optimizmą. Kaip ir daugelis, negalėjau nematyti, kad kai kurie naujieji lyderiai greitai prisitaikė ir tapo tokiais pat, kaip ir senieji. Kaip ir daugelis, mačiau, kad pernelyg daug žmonių, neturinčių reikiamos kompetencijos, buvo paskirti vadovauti. Mačiau, kaip pamažu sugrįžo korupcija. Ir, kaip ir kiti, buvau apstulbintas fakto, kad valstybės prezidentas išmoko be jokio vargo derinti skambius žodžius apie Maidano idealus su jo pirmtakui būdingu elgesiu. Visur geriausiose vietose atsirado „Roshen“ šokolado parduotuvės, į kurias produkciją vežioja po visą šalį siuvantys naujutėlaičiai „Roshen“ sunkvežimiai.
Tapo kliūtimi
Mačiau, kaip tirpsta mūsų viltys, sietos su reformomis psichikos sveikatos srityje. Nenorėčiau būti suprastas neteisingai, daug buvo padaryta, tačiau tai pavyko pasiekti iš esmės be vyriausybės paramos ar nepaisant tylaus, bet atkaklaus jos pasipriešinimo. Permainas lėmė patys psichinės sveikatos specialistai, psichiatrai, psichologai, slaugytojai, kiti profesionalai, kurie iš esmės visą gyvenimą kovojo „Maidane“ stengdamiesi kaip galėdami padėti pacientams, nepaisydami nepalankių aplinkybių ir neįtikėtinai mažų atlyginimų. Per daugelį metų nenustojau jais žavėtis, nes absoliuti dauguma jų buvo rūpestingi, sunkiai dirbantys žmonės.
Per tuos metus mes taip pat susitaikėme su tuo, kad negalime tikėtis jokios paramos iš vyriausybės. Toks jau gyvenimas, psichikos sveikata nėra prioritetas, ir galbūt niekada nebus. Psichikos ligomis sergantys žmonės yra labai stigmatizuoti, tiesą sakant, dauguma šalies gyventojų norėtų, kad jie būtų kur nors užrakinti, tada būtų galima apsimesti, jog jie neegzistuoja. Vis dėlto blogiausia yra tai, kad kai kurie iš tų, kurie puoselėjo Maidano idealus ir viltis, tapo didžiausia kliūtimi esminei psichikos sveikatos reformai.
Jei buvai geras Maidano aktyvistas, tai dar nereiškia, kad būsi geras ministras ar valstybės tarnautojas. Tai du visiškai skirtingi dalykai, kiekvienas turi žinoti savo galimybių ribas. Deja, jau daugiau nei metus Ukrainos psichikos sveikatos sektorius kenčia nuo skausmingo „pomaidaninio sindromo“, nes grupelė Maidano aktyvistų, turinčių labai menką supratimą apie psichikos sveikatą, išsikėlė tikslą reformuoti psichiatrinės pagalbos paslaugas. Jie parengė reformos planą nedalyvaujant profesionalams, paslaugų vartotojams ir netgi be jokio rimtesnio epidemiologinio tyrimo dėl realių paslaugų poreikių. Vos prieš kelias dienas buvo priimtas naujausias sprendimas – Valstybinio priklausomybių nuo narkotikų ir alkoholio stebėsenos centro vadovu buvo paskirtas asmuo, neturintis jokios patirties, suktas veikėjas su gana tamsia praeitimi.
Vėl reikia ginti
Šiuolaikiniame pasaulyje negalima valdyti neįtraukiant į sprendimų priėmimą tų, kurie yra valdomi. Nuverstasis prezidentas Viktoras Janukovičius manė, kad gali valdyti kitaip, tačiau gavo pamoką ir Maidaną. Paradoksalu, bet laikinoji sveikatos apsaugos ministrė, gerai užsirekomendavusi Maidane, dabar bando valdyti psichiatriją be pačių psichiatrų. Jungtinėse Valstijose, iš kurių yra atvykusi dabartinė laikinoji ministrė, tai būtų laikoma esmine klaida, kuri iškart užbaigtų jos politinę ar net profesinę karjerą. Tačiau kodėl Ukrainoje tai nelaikoma problema? Kodėl jai leidžiama veikti toliau? Kokia paslaptinga jėga ją laiko šiame poste, nors aiškiai matyti nepakankama kompetencija?
Ar neatrodo paradoksalu, kad iš visų ministrų, ėjusių šias pareigas per pastaruosius 26 metus, dabartinė, bent jau psichikos sveikatos paslaugų požiūriu, mano manymu yra pati blogiausia? Galbūt Raisa Bogatyriova, ėjusi šias pareigas valdant V.Janukovičiui, buvo labai korumpuota, tačiau bent jau žinojo realią padėtį ir nesikišo į lėtą, tačiau nuolatinį Ukrainos psichiatrijos grąžinimo į šiuolaikinį pasaulį procesą.
Vakar parodžiau savo studentams jaudinantį režisieriaus Damiano Kolodiyaus filmą apie Maidaną. Mane sujaudino 2013 m. lapkričio ir vėlesnių mėnesių vaizdai. Tačiau mane sujaudino ir tai, kad dabar jau žinau, kas tada buvo padaryta blogai, kodėl išblėso viltys, o entuziazmą pakeitė pyktis ir nusivylimas. Psichikos sveikata Ukrainoje vėl atsidūrė dykumoje, ir dabar turime ją ginti nuo tų, kurie kovojo mūsų pusėje. Man tai labai liūdnos dienos.
Robertas van Vorenas
