Jūsų dėmesiui pateikiame neįprastų ir juokingų partijų sąrašą. Skaitykite, analizuokite, lyginkite – į kurią jūs norėtumėte įstoti? Galbūt ne į visas iš karto?
1. Sąžiningai darbo vengiančių dykūnų sąjunga. Partiją keistu ir juokingu „Sammenslutning af Bevidst Arbejdssky Elementer“ pavadinimu 1979 m. Danijoje įkūrė komedijų aktorius Jakobas Haugaardas ir jo draugų kompanija.
Vos susikūrusi, Dykūnų partija ėmė dalyvauti parlamento rinkimuose ir į valdžią veržėsi iki 1994 metų. Jos priešrinkiminės kampanijos visada buvo grindžiamos kvailomis idėjomis: kaip aprūpinti žmones geriausiomis Kalėdų dovanomis arba skirti daugiau duonos ančių maitinimui parkuose. Be to, kiekvienos priešrinkiminės kampanijos pabaigoje Jakobas Haugaardas savo elektoratą ir draugus apdovanodavo vaišindamas juos alumi ir dešrelėmis, nupirktomis už likusius rinkimų fondo pinigus.
Suprantama, kad Haugaardas nesiekė būti rimtu politiku ir partija įkūrė tik savo malonumui. Todėl labai nustebo, kai gavo vietą Danijos parlamente 1994 m. laimėjęs rinkimuose. To Folkentingo sudėtis buvo itin marga, už svarbius sprendimus niekada nebalsavo dauguma, tad neretai Haugaardo balsas buvo lemiamas. Tokia rimta veikla Jakobui sugadino nuotaiką, ir po ketverių metų, praleistų komisijose bei sesijose, jis nusprendė daugiau nebekandidatuoti. Paskutinę dieną parlamentaro krėsle „Sąžiningai darbo vengiančių dykūnų” partijos vadovas šventė surengęs didžiulį alaus ir dešrelių banketą.
2. Kanados ekstremalių parodomųjų imtynių partija. Šou kovotojai neblogai pasirodytų parlamento muštynėse, kurias filmuoja televizijos kameros. Savo lyderį Parodomųjų imtynininkų partija išrinko pagal kovų rezultatus iš 12 pretendentų į pagrindinio snukių daužymo politiko vietą, dalyvaujant gausiam sirgalių būriui. Juo tapo žmogus, turintis piktadario vardą ir pavardę – Kventinas Barbonis. Tai buvo geras „stiprią ranką“ mėgstančių rinkėjų pasirinkimas.
Pasivadinę juokingais vardais ir išmokę klounų profesijos, Parodomųjų imtynių partijos vyrai į politinę veiklą žiūrėjo labai rimtai. Jie bandė užsiimti rimtomis temomis ir kalbėti, pavyzdžiui, ginklų kontrolės, Kanados užsienio politikos klausimais, o taip pat atsakyti į klausimą, ar bus humaniška, jei į nelaisvę paimti teroristai bus sprogdinami atominėmis bombomis.
Vienintelėje rinkimų kampanijoje imtynininkų partija nesusilaukė elektorato paramos. Nuo 2000 metų apie partijos veiklą nieko negirdėti.
3. Kanados „Raganosių“ partija. Politika Kanadoje – labai nuobodus reikalas. Tik dėl to (taip, gamta siekia pusiausvyros) ten nuolat kuriasi kokios nors keistos partijos, politiniam gyvenimui suteikiančios nors truputį pikantiškumo. Pavyzdžiui, „Raganosių“ partiją 1963 m. įkūrė Jacquesas Ferronas ir ji išgarsėjo tuo, kad 40 metų reguliariai dalyvavo rinkimuose.
Iš pradžių į parlamentą kandidatavo tik vienas „Raganosių“ partijos atstovas, tačiau savo egzistavimo saulėlydyje valdžios siekė jau 120 pretendentų į tautos meilę. Partijos nariams buvo leidžiama dalyvauti rinkimuose su bet kokia nerimta programa. Todėl artistai ir komikai, sudarantys „Raganosių“ partijos branduolį, siūlė pačius keisčiausius dalykus: aneksuoti Jungtines Valstijas, apmokėti Kanados valstybės skolą iš partijos kreditinės „Visa“ kortelės arba, panaikinus visus įstatymus, visiškai eliminuoti nusikalstamumą.
Populiarumo viršūnėje buvusiai „Raganosių“ partijai vieną kartą parlamento rinkimų varžybų finišą pavyko pasiekti antrai. Vienas iš „Raganosių“ partijos pasiekimų buvo sėkmingas Belgijos valstybės šantažas: partijos nariai pagrasino, kad laimėję rinkimus belgams paskelbs karą. O kad to neįvyktų, „Raganosių“ partija pareikalavo iš Belgijos ambasados į jų centrinį komitetą atgabenti lagaminą moliuskų ir alaus.
Deja, 1993 metais Kanadoje pasikeitė rinkimų įstatymas, ir „Raganosių“ partija buvo priversta nutraukti savo kelią į šlovę. Kanados politika vėl tapo neįdomi.
4. Lenkijos alaus mėgėjų partija. 1989 metais Lenkijoje žlugus komunizmui ir paskelbus demokratiją, skubotai susikūrė daugiau kaip 100 plataus ideologinio spektro politinių partijų – nuo vėl susibūrusios komunistų partijos iki krikščionių fundamentalistų sąjungos. Pirmieji 1991 m. parlamento rinkimai tapo chaosu – visi norėjo pareikšti savo nuomonę diskusijose bet kokiu klausimu ir aukščiausiame lygyje atstovauti bet kokias socialines grupes. Tokioje chaotiškoje aplinkoje savo politinę galią nusprendė įgyti ir tradicinio lenkų gėrimo gerbėjai, suorganizavę Lenkijos alaus mėgėjų partiją. Taip pasaulis sužinojo, kad frazė „beer party“ gali reikšti ne tik alaus vakarėlį.
Lenkijos satyriko sukurta Alaus mėgėjų partija savo pagrindiniu politiniu tikslu įvardijo geriančių Lenkijos gyventojų pomėgių kaitą – iš degtinės į alų. Šitaip politikos klounai pasirinko kovą prieš šalyje suklestėjusį alkoholizmą, nes frazės „alaus alkoholizmas“ tada dar niekas nežinojo. Alaus partijos idėją elektoratas priėmė rimtai ir ją gausiai palaikė: triukšminguose rinkimuose į Nacionalinę asamblėją partija iškovojo 3% rinkėjų balsų ir gavo 16 vietų Lenkijos parlamente.
Kalbama, kad į pirmąjį įstatymų leidybos posėdį naujai išrinkti Alaus mėgėjų partijos nariai atėjo ne visai blaivūs, todėl nusivylė sužinoję, kad parlamente jiems teks spręsti rimtus ir neįdomius klausimus. Požiūriai į šiuos klausimus alaus frakcijos viduje labai skyrėsi, todėl šios partijos deputatai, susirinkę kovoti prieš degtinės gėrimą, netrukus išsilakstė po kitas frakcijas, o pati Alaus mėgėjų partija susigraužė iš vidaus ir nutraukė savo egzistenciją.
5. Tarptautinė jaunimo partija. Iš 7-ojo dešimtmečio hipių judėjimo kilo daug kultūrinių stereotipų, kuriuos geriausiai patvirtino vadinamieji „jipiai“ („Youth International Party“, t.y. „Tarptautinė jaunimo partija“). Jipių partija atrodė ekstremistinė net hipių standartais, nes ji siekė Amerikoje sukurti kolektyvinę anarchistinę respubliką, o tai reiškė maisto gamybos komunas ir nemokamą marichuanos dalijimą visiems norintiems.
Norėdami pasiekti savo fantastiškus tikslus, jipiai stengėsi patraukti žiniasklaidos dėmesį. Į prezidento postą jie iškėlė kiaulę ir nutraukė Niujorko biržos darbą surengę pinigų fejerverkus biržos makleriams. Vudstoko festivalyje jipiai bandė rėžti politines kalbas, tačiau jų angeliškus balsus nešvariais gitaros akordais užgožė Pete’as Townshendas iš „The Who”.
Istorijoje išliko įsimintinas šešerių dienų jipių festivalis, skirtas JAV Demokratų partijos nacionalinei konferencijai, vykusiai 1968 metais Čikagoje. Akcija, startavusi kaip taikus protestas, virto masinėmis riaušįmis, kurias per televiziją stebėjo milijonai amerikiečių. Festivalis baigėsi pusę metų trukusiu teismo procesu, kurį taip pat transliavo televizija. Vėliau jipių veikla ėmė blėsti, ir šiandien po „Jaunimo partijos“ vėliavomis renkasi nedidelės keistuolių grupės, kurios neseka kalendoriaus ir nežino, kad 1968-ieji jau seniai praėjo. Nemažai įtakingų jipių vėliau tapo sėkmingais verslininkais, taip įrodę, kad niekada nevėlu išduoti savo politinius interesus.
