Balandžio 3 d. Kazachstano rinkėjai priešlaikiniuose rinkimuose rinks savo šalies prezidentą. Beveik niekas neabejoja, kad juo vėl taps Nursultanas Nazarbajevas, vadinamas „švelniuoju “ diktatoriumi. Politikos apžvalgininkas aptaria šį fenomeną.
Buvusiai sovietinei respublikai N.Nazarbajevas pradėjo vadovauti dar 1989 m., bet niekas neabejoja, kad jis šiame poste išsilaikys iki nepriklausomybės paskelbimo 20-ųjų metinių gruodį ar net iki 2020 m.
Kai Kazachstano ambasadoje Vilniuje įteikė nedidelę brošiūrą su N.Nazarbajevo sausio 28 d. pasakyta programine kalba, tarsi pasakyta nepriklausomybės 20-mečiui, perverčiau ją nusiteikęs skeptiškai. Paprastai tokiose kalbose valstybės vadovai liaupsina savo valdymo laikotarpį, daug žada, bet realiai įvykdo kokį dešimtadalį pažadų.
„Švelnusis“ sunitas
Liepos 6 d. – per pačią Lietuvos Valstybės dieną – 71-erių sulauksiantis lyderis nepanašus į kai kuriuos pasaulio diktatorius, kurie lemiamų išbandymų dienomis savo valdžią stengiasi išlaikyti represijomis, jėga ir smurtu. Jis netgi nepanašus į Baltarusijos vadovą, kuris prieš Vakarų bendriją, o net ir bendraudamas su Rusija, tarsi vaikšto ant peilio ašmenų, žongliruodamas šiurkščia retorika, meilikavimu ir grasinimais.
N.Nazarbajevas yra sunitas. Tai ortodoksinė islamo kryptis, ir šio tikėjimo musulmonai pasaulyje sudaro apie 90 proc. Radikalioji sunitų sekta – vahabitai, įvairiose pasaulio šalyse nuolat konfliktuojantys su šiitais. Kazachstano prezidentas yra tikintis politikas, kiek tai suderinama su buvusio respublikos komunistų partijos lyderio praeitimi. Bet sunizmas ar vahabizmas jo biografijoje nedemonstruojamas. Pats prezidentas mėgsta Nauryz šventę – pavasario ir Stepių metų pradžios metą.
Nykštukė ir Galijotas
Sakytume: kaip lyderiui nebūti tokiam savimi pasitikinčiu, jeigu Kazachstanas – viena didžiausių ir savo ištekliais viena turtingiausių pasaulio šalių. Vien plotu (2,7 mln. kv. km) ji užima devintą vietą pasaulyje, tai yra už Lietuvą didesnė net 41 kartą, o gyventojų skaičiumi – penkiskart. Pagal BVP Kazachstanas Lietuvą lenkia bemaž keturis kartus (139 mlrd. dol.), tačiau vienam Lietuvos gyventojui jo tenka 2–2,5 karto daugiau (pagal 2006 m. duomenis, tačiau minėtoje kalboje tvirtinama, kad šiais metais vienam kazachui šio produkto tenka 9000 JAV dolerių). Jeigu lygintume gamtos turtus, ypač energijos išteklius, tai šiuo požiūriu Lietuva prieš Kazachstaną atrodytų nykštukė...
N.Nazarbajevas yra sunitas. Tai ortodoksinė islamo kryptis, ir šio tikėjimo musulmonai pasaulyje sudaro apie 90 proc. Radikalioji sunitų sekta – vahabitai, įvairiose pasaulio šalyse nuolat konfliktuojantys su šiitais.
Keista ne tik dėl mūsų šalių lyginamųjų mastelių bei ekonomikos resursų, bet ir dėl galimybių tuos rezervus panaudoti. Kita vertus, galima nustebti, kad numatyta, jog iki 2017 m. kazachų, mokančių valstybinę kalbą, skaičius turi pasiekti 80 proc., o iki 2020 m. – 95 proc. Iki to laiko, kai buvo numatyta referendumu pratęsti šio prezidento įgaliojimus, anglų kalbą turės mokėti ne mažiau kaip 20 proc. gyventojų.
Prezidentą tikrina opozicija
Suprantama, ne viskas palyginama skaičiais ir kiekiu. Kaip jau rašėme mėnraštyje „Apžvalga“ praėjusį lapkritį, Astana susiduria su daugybe problemų. Artėjant šios šalies pirmininkavimui ESBO, 2009-ųjų lapkritį žmogaus teisių organizacija „Human Rights Watch“ paragino ESBO šalis labiau spausti Kazachstaną, kad šis imtųsi ginti žiniasklaidos laisvę ir pagerintų žmogaus teisių padėtį. Pagal organizacijos „Žurnalistai be sienų“ kasmet skelbiamą 175 šalių žiniasklaidos laisvės indeksą Kazachstanas 2009 m. užėmė tik 142 vietą.
Dar vienas skandalas galėjo pakenkti Kazachstano įvaizdžiui. Kaip 2010-ųjų pradžioje skelbė pasaulio žiniasklaida, Astana derėjosi su Teheranu parduoti Iranui 1350 t išvalytos urano rūdos už 450 mln. dolerių. Kaip pranešė laikraštis „Argumenty i fakty“, remdamasis Tarptautinės branduolinės energijos agentūros (TATENA) informacija, šio urano kiekio užtektų ne tik kurui galingiausioms atominėms jėgainėms, bet ir 150 branduolinių galvučių pagaminti. Nors Astana paneigė žiniasklaidos pranešimus, kad Kazachstanas planuoja parduoti Iranui urano koncentrato, vadindama tokias žinias „nepagrįstomis insinuacijomis“, žinia sukėlė Vakarų valstybių, ypač JAV ir Izraelio, pasipiktinimą.
Dabar Kazachstano vadovų autoritetui skaudų smūgį sukirto vadinamasis „kinų skandalas“. Vyresnysis N.Nazarbajevo žentas, buvęs šalies pasiuntinys Austrijoje Rachatas Alijevas savo interneto dienoraštyje pareiškė, kad N.Nazarbajevas Pekinui 99 metams pažadėjęs atiduoti 1 mln. ha žemių. Portalas „EurasiaNet“ skelbia, kad slaptas sandoris buvo pasirašytas prezidento vizito Kinijoje metu, ir tai padaro Kazachstaną Kinijos vasalu. Taip prezidentas palaimino savo šalies „kinizaciją“, parsidavė už 10 mlrd. dol. paskolą, o pats gavo saugumo, imuniteto iki gyvenimo pabaigos (nuo Libijos, Tuniso, Egipto diktatorių likimo) garantijas, be to, galės ilsėtis jam skirtoje rezidencijoje Taivano Hainanio saloje...
Kiek tame skandale yra tiesos, sunku pasakyti. Greičiausiai, kaip tvirtina „EurasiaNet“, tai N.Nazarbajevo prispaustos opozicijos atsakas: du opozicijos lyderiai – buvęs Alma Atos meras ir Kazachstano ambasadorius Rusijoje – yra įkalinti, o R.Alijevas yra artimas į Londoną emigravusiam buvusiam premjerui Akežanui Kaželdinui.
Pragmatinės politikos privalumai
Kad ir kaip ten bebūtų, stebint negatyvius reiškinius Kazachstane, Lietuvai į Astaną būtina žvelgti pozityviai. Kazachstanas geografiškai toli nuo Lietuvos, tačiau artimas istoriškai. Abi valstybės priklausė Rusijos, vėliau – sovietų imperijai, į Kazachstaną buvo ištremta daug lietuvių, kiti ten išvyko patys, ieškodami geresnio uždarbio. Daug kas sugrįžta, daugelis liko Kazachstano platybėse sukūrę šeimas... Ir nors Lietuva šiai didžiulei Azijos valstybei nuolat primena demokratijos, žmogaus teisių ir įstatymo viršenybės paisymo svarbą, ne vienerius metus fiksuojama, kad abiejų šalių santykiai yra geri ir draugiški, pirmiausia bendradarbiavimo ESBO aspektu.
Kaip praneša Užsienio reikalų ministerijos svetainė, kartu su Graikija ir Kazachstanu Lietuva dabar yra ir dar 2012 m. bus ESBO pirmininkaujančių šalių Trejeto (vadinamosios Troikos) narė. 2010 m. pradžioje Kazachstano užsienio reikalų ministras ir ESBO pirmininkas K. Saudabajevas savo specialiuoju atstovu transporto klausimais paskyrė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Ekonominio saugumo politikos departamento ambasadorių energetikos ir transporto politikos klausimams Vytautą Naudužą. Astana daug padarė, kad Lietuvos pirmininkavimas ESBO padėtų sustiprinti šalies tarptautinį ir regioninį vaidmenį, pasirengti pirmininkavimui ES 2013 m. ir galimai narystei Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje 2014–2015 metais.
Niekas taip nesuartina, kaip bendradarbiavimas ir prekyba. URM duomenimis, 2008 m. Lietuvos užsienio prekyba su Kazachstanu išaugo 8,3 proc. ir sudarė 327 mln. eurų, taigi prekybos balansas buvo teigiamas. Tiesa, pasaulinės krizės sąlygomis mūsų šalies eksportas į Kazachstaną sumažėjo daugiau kaip 23 proc., užtat importas iš šios šalies padidėjo net 2,3 karto. Dabar prekyba tarp dviejų šalių pajudėjo iš mirties taško.
Tarsi pabrėždama Astanos didybę, žurnalas „Apžvalga“ rašė apie vieną ambicingą Kazachstano projektą, kuris, žinoma, bus naudingas ir Lietuvai. Kazachai jau ėmėsi tiesti (projekte dalyvauja 50 tūkst. žmonių) ilgiausią pasaulyje magistralę nuo Kinijos iki Lisabonos. Tai būtų tarsi XXI amžiaus Šilko kelio, ėjusio iš Azijos į Europą, atgaivinimas. „Praėjus 500 metų niekas nepasikeitė – kroviniai tebekeliauja iš Azijos į Europą. Įdomiausia, kad šiuo keliu dabar jų pervežama ne daugiau nei tuomet. Ne viskas vyksta sklandžiai, nes nuolat atsiranda problemų tarp atskirų valstybių. Lietuvos vežėjai dar nepamiršo milžiniškų eilių prie Latvijos–Rusijos sienos, o ką bekalbėti apie šį projektą“, – sakė V.Naudužas. Vis dėlto nemaža dalis šio XXI amžiaus kelio jau nutiesta.
Kazachstanas ragina pasinaudoti Europos Sąjungos, kurioje, įsigaliojus Šengeno susitarimui tarp valstybių, nebeliko pasienio postų ir netrukdomam krovinių gabenimui buvo uždegta žalia šviesa, patirtimi. Čia Kazachstanui į pagalbą atėjo lietuviai. Vilniuje buvo surengtas Europos ir Azijos valstybių transporto ministrų susitikimas. Europiečiai taip pat moko Azijos muitininkus, kaip dirbti, kad automobiliai greičiau kirstų valstybių sienas. V.Naudužas priminė, kad bendras valstybių interesas – nustatyti bendras taisykles sienoms kirsti. Jos buvo patvirtintos gegužės mėnesį Alma Atoje vykusiame Transazijos parlamentiniame forume, kuriame dalyvavo transporto ministrai.
Nepaisant, kad mūsų šalys bei jų potencialai labai jau skirtingi, jų bendradarbiavimas ypač reikalingas Lietuvai. Tai pabrėžia ir kazachams talkinantis ambasadorius Alfonsas Eidintas. Tarsi patvirtindamas mūsų valstybių sąsajas ir turėdamas galvoje lyg ir smulkmeną – padažnėjusius kazachų reidus į lietuviškus automobilių turgus, diplomatas juokavo: „Kazachstano iškelta tranzito problema aktuali ir Lietuvai. Nėra tranzito į Kazachstaną – Marijampolė verkia“...
Taigi tenka daryti išvadą: „švelnusis“ diktatorius kol kas garantuoja stabilumą, o jis yra ir mums naudingų santykių garantas.
