Kazachstanas, kurio plotas yra daugmaž lygus visai Vakarų Europai, yra didžiausia ir ekonomiškai stipriausia Centrinės Azijos valstybė. Nuo 2001 m. šios šalies ekonomikos augimas vidutiniškai sudarė 10 procentų. Kazachstanas yra antra valstybė iš buvusių Sovietų Sąjungos respublikų (po Azerbaidžano), sulaukusi daugiausia tiesioginių investicijų vienam gyventojui – nuo 1993 iki 2004 m. šalį pasiekė 40 mlrd. JAV dolerių. Šalies ekonominį augimą iš esmės lėmė naftos ir dujų eksporto apimties didėjimas bei aukštos pasaulinės naftos kainos. Naftos doleriais besimaitinančio Kazachstano strateginę, ekonominę ir politinę svarbą regione suvokia tiek kaimynės Rusija ir Kinija, tiek Europa ir JAV, siekiančios su šia šalimi glaudesnės partnerystės.
Kazachstano teritorijoje nuo senų laikų kūrėsi, klestėjo ir nyko daug valstybinių darinių. Dabartinės Kazachstano valstybės pradžia buvo kupina paradoksų. Dešimto dešimtmečio pradžioje kazachų skaičius šalyje sudarė apie 40 proc. Prezidentas Nursultanas Nazarbajevas, įsitvirtinęs valdžioje nuo 1989 m., kai tapo pirmuoju Kazachstano komunistų partijos sekretoriumi, primygtinai siūlė išsaugoti griūvančią Sovietų Sąjungą. Šalies nepriklausomybė buvo paskelbta tik 1991 m. gruodžio 16 d., praėjus 8 dienoms po to, kai Rusija, Baltarusija ir Ukraina paskelbė išstojančios iš Sovietų Sąjungos. 1992 m. atlikta apklausa parodė, kad 62 proc. Kazachstano gyventojų mano, jog SSRS žlugimas buvo didelė nesėkmė.
Šie faktai neturėtų stebinti, nes Sovietų Sąjungos žlugimas reiškė didžiules ekonomines problemas, su kuriomis susidūrė ir Kazachstanas. Sovietinės ekonominės erdvės dezintegracija lėmė gamybos nuosmukį ir didelį bedarbių skaičių. Kazachstanui grėsė demografinė krizė, nes apie du milijonus gyventojų – daugiausia etniniai rusai ir vokiečiai – paliko šalį. Rublio pakeitimas nacionaline valiuta tenge taip pat neprisidėjo prie padėties stabilizavimo.
Šiandien Astana – Kazachstano sostinė į šį miestą perkelta iš Almatos 1997 m. – spindi prabanga ir yra ta vieta, kur kuriami šiuolaikinės architektūros stebuklai. Manytina, kad Kazachstanas ateityje bus dar turtingesnis, nes prognozuojama, jog 2015 m. jis pagal naftos gavybos apimtį pavys Iraną. Ištirti naftos ištekliai Kazachstane siekia 26 mlrd. barelių, dujų – 3 trilijonus kubinių metrų. Neseniai Kaspijos jūroje atrastas Kašagano naftos telkinys yra vienas didžiausių pasaulyje. Nafta čia dar nėra eksploatuojama, tačiau Astana teigia esanti pasirengusi didinti naftos gavybą ir eksportą. Žinoma, susidomėjusių Kazachstano nafta netrūksta.
Kazachstanas įgyvendina sudėtingą, daugelio vektorių, pragmatinę užsienio politiką, laviruodamas tarp pasaulio galingųjų. Būdama Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos narė, oficialioji Astana yra ir Amerikos sąjungininkė, pasiuntusi kariškius į Iraką ir atvėrusi savo oro erdvę JAV aviacijai per Afganistano kampaniją. Vis dėlto Kazachstano užsienio politikos prioritetus 2006 m. pavasarį nusakė pats N. Nazarbajevas, teigdamas, kad integracijos su Rusija didinimas yra svarbiausias šalies užsienio politikos tikslas, o bendradarbiavimo su Kinija stiprinimas – antrasis pagal svarbą. Savo kalboje prezidentas N. Nazarbajevas taip pat paminėjo stabilią ir ilgalaikę partnerystę su JAV, o tai reiškia, kad Amerika yra svarbi, tačiau ne svarbiausia šalies partnerė.
Centrinėje Azijoje Rusija intensyviai plėtoja santykius su Uzbekistanu, tačiau Kazachstaną ji laiko svarbiausia regiono šalimi. Nuo pat Kazachstano Respublikos susikūrimo santykių su Rusija negadino joks rimtesnis konfliktas. Praėjusiame dešimtmetyje N. Nazarbajevas energingai ieškojo naujų integracijos į buvusios Sovietų Sąjungos erdvę formų. Paieškų vaisius – Kazachstanas yra visų pagrindinių NVS erdvėje veikiančių ir (daugiausia) Rusijos dominuojamų organizacijų narys. Tiesa, daugelis šių organizacijų tėra forumai, suteikiantys galimybę regiono šalių vadovams reguliariai susitikti.
Dėl savo ekonominės galios ir geografinės specifikos Kazachstanas yra labiausiai nuo Rusijos nepriklausoma regiono valstybė. Siekdamas didinti savo gamtinių išteklių, pirmiausia naftos, eksportą, jis yra priklausomas nuo išplėtotos Rusijos naftotiekių infrastruktūros, tačiau alternatyvių naftotiekių ir dujotiekių planus siūlo tiek Kinija, tiek Europos Sąjunga, kad kazachų nafta galėtų pasiekti ir šias rinkas.
Galima teigti, kad Rusijos ir Kazachstano santykiai stovi ant tvirto pamato, o šių šalių interesuose galima įžvelgti daugiau suderinamumo, o ne susikirtimo. Vis dėlto jeigu Kazachstanas, sužavėtas komercinio siūlomų projektų patrauklumo ar nusprendęs diversifikuoti savo išteklių eksportą, ryžtųsi ženkliai padidinti savo naftos ir dujų eksportą apeidamas Rusiją, tai turėtų įtakos ne tik dvišaliams šių šalių santykiams, bet ir visam regionui. Kiek toks ateities scenarijus yra tikėtinas, neaišku, tačiau šiandien Rusijos ir Kazachstano santykiams apibūdinti tiktų žodžiai „abipusė priklausomybė“.
Agnė Kazlauskaitė
