Katynė – tai gūdi miškinga vietovė 18 km į vakarus nuo Smolensko. Kaimelį supa kitos gyvenvietės – Mednoje, Piatichatka, Gnezdovas. Čia 1943 metų balandį surasti lenkų karių, po Lenkijos kapituliacijos 1939 metais patekusių į Sovietų Sąjungos nelaisvę, masiniai kapai. Dabar Katynės memorialinį kompleksą sudaro dvi dalys – lenkų karių ir rusų karių kapinės. Čia balandžio septintąją įvyko ilgus dešimtmečius rengtas atminimo renginys, kuriame dalyvavo Rusijos ir Lenkijos premjerai Vladimiras Putinas ir Donaldas Tuskas. Balandžio 10-ąją pagerbti sušaudytų lenkų į memorialą po derybų Vilniuje atvyksta valstybinė prezidento Lecho Kaczynskio vadovaujama Lenkijos delegacija.
Prieš pustrečių metų „Geopolitikoje“ jau rašėme, kad 2007 m. rugsėjį Lenkijos prezidentas L. Kaczynskis su žmona Maria ir 150 žmonių delegacija, kurioje buvo ir nužudytų karininkų artimųjų, aplankė Katynės memorialinį kompleksą ir ten pagerbė maždaug 22,5 tūkstančio 1940 m. nužudytų lenkų. Tai buvo pirmas, vos keletą valandų trukęs L. Kaczynskio vizitas į Rusiją, su kuria Lenkijos santykiai ilgą laiką buvo įtempti – ir dėl lenkiškos mėsos embargo, ir dėl amerikiečių ketinimo dislokuoti Lenkijoje priešraketinės gynybos sistemą, ir dėl šiurkščių abipusių kaltinimų istorijos klastojimu.
Tąkart Lenkijos prezidento vizitas į Rusiją buvo neoficialus. Jis netgi neužsuko į Maskvą, tad nesusitiko ir su V. Putinu. Mat ši viešnagė sutapo su niūria Lenkijos istorijos data – 1939 m. rugsėjo 17-ąją Raudonoji armija, peržengusi Sovietų Sąjungos ir Lenkijos sieną, užėmė ir 1920 metais jos okupuotą rytinį Lenkijos regioną. Taip buvo suplanuota SSRS ir nacistinės Vokietijos Molotovo–Ribbentropo pakto slaptuosiuose protokoluose, ir Maskva ištikimai vykdė juos, nė neįtardama, kad Hitleris netrukus puls ją pačią.
Ilgą laiką lenkų žudynes sovietinei valdžiai pavyko nuslėpti, rašė laikraštis „XXI amžius“. Apie šį šiurpų radinį prie Katynės pirmoji pasauliui 1943 m. balandžio 13 dieną viešai paskelbė Vokietijos vyriausybė. Tačiau visi buvusios SSRS vadovai Katynės žudynes priskirdavo naciams, nes nužudyti lenkai sąmoningai, siekiant suklaidinti, buvo nušauti iš vokiškų ginklų vokiškais šoviniais. Kad šios žudynės yra NKVD darbas, pripažino tik pirmasis SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas ir Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas. Pastarasis per 1993 m. įvykusį vizitą į Varšuvą perdavė tuometiniam Lenkijos vadovui Lechui Valęsai aukų dokumentus. Kaip rašo Lenkijos interneto svetainė www.prawica.net, ceremonijos metu TV kameros užfiksavo net B. Jelcino ašaras, ir tas susijaudinimas buvo geriausia atgaila už J. Stalino ir jo parankinių nusikaltimus...
O 1943 m. Vokietija pareiškė pageidavimą, kad kuri nors tarptautinė institucija imtųsi ištirti tuos masinius kapus. Emigracinė Lenkijos vyriausybė Londone pageidavo, kad tyrimą atliktų tarptautinis Raudonasis Kryžius. Tačiau kariniai Sovietų Sąjungos sąjungininkai Vakaruose pasielgė gėdingai ir, nenorėdami supykdyti Stalino (tada jie draugiškai dalijosi pokarinę Europą), atmetė šį pasiūlymą. Vokietijai neliko nieko kito, kaip savo iniciatyva sudaryti tarptautinę komisiją, į ją įėjo rimti kriminologijos ir teismo medicinos specialistai, profesoriai, gerai žinomi visame pasaulyje mokslininkai.
Be mokslinių tyrimų, buvo apklausti ir vietos gyventojai: jie patvirtino lenkų karininkų žudynes. Nužudytieji buvo palaidoti aštuoniuose masiniuose kapuose, užmaskuotuose apsodinant dviejų metrų pušaitėmis. Jos greitai auga (per 70 metų tapo didžiuliais medžiais), tad NKVD baudėjai vylėsi, kad medžiai po keliolikos metų paslėps visus pėdsakus. Daugiau kaip keturi tūkstančiai nužudytųjų palaikų buvo moksliškai ir mediciniškai ištirti ir identifikuoti.
Iš masiniuose kapuose rastų asmeninių dokumentų, laikraščių iškarpų ir laiškų, rašytų ne vėliau kaip 1940 metų kovo–gegužės mėnesiais, nustatyta, kada vyko žudynės. Tarp nužudytųjų rasti generolo B. Bogaterewicziaus, brigados generolo M. Smoravinskio, 12 pulkininkų, 50 pulkininkų leitenantų, 165 majorų, 440 kapitonų, 146 karo gydytojų, kelių karo kapelionų, taip pat 221 civilio bei žemesnio laipsnio karininko palaikai. 1943 metų balandžio 30 d. tarptautinė komisija paskelbė aktą apie nuveiktą darbą. Tyrimo metu prieita prie tų pačių išvadų. O svarbiausia jų – lenkų kariai buvo sušaudyti 1940 metų balandžio ir gegužės mėnesiais. Beje, tas pačias išvadas padarė ir JAV Atstovų rūmų sudaryta speciali tyrimo komisija.
Rusijai nebeliko nieko kito, kaip pamažu išslaptinti saugumo tarnybos archyvų dokumentus apie NKVD vykdytas lenkų karininkų žudynes. Neseniai gautas vadinamasis „Paketas Nr. 1“ – Politinio biuro archyvo segtuvai, kuriuose yra dokumentų iš asmeninio J. Stalino fondo. Jame yra L. Berijos laiškas J. Stalinui ir 1940 m. kovo 5 d. Politinio biuro nutarimas sušaudyti lenkus su J. Stalino, K. Vorošilovo, V. Molotovo ir A. Mikojano parašais. Jie nulėmė ne tik 15 546 lenkų, kalėjusių Kozelsko, Ostaškovo, Starobelsko lageriuose, bet ir 7305 rytinėse Lenkijos vaivadijose suimtų lenkų ir lenkaičių likimą. Tačiau, kaip laikraščiui „Rossijskaja gazeta“ pripažino Rusijos saugumo tarnybos archyvų vadovas Andrejus Artizovas, dar ieškoma NKVD Baltarusijoje nužudytų 3870 lenkų pavardžių.
Ilgą laiką Katynės žudynių neišdrįso patvirtinti ir V. Putinas. Maskva atsisakė vadinti tai genocidu. Maža to: V. Putinas Spalio revoliucijos metines paskelbė Nacionalinės vienybės diena. Ši šventė dabar švenčiama pažymint lenkų kariuomenės, 1612 metais užėmusios Kremlių, sutriuškinimą. Tai tarsi antausis Varšuvai, kuri dažnai prieštarauja dabartinei Kremliaus politikai.
2007 m. Kremlių suerzino ir tai, kad Varšuvoje buvo parodytas naujausias garsaus lenkų režisieriaus Andrzejaus Wajdos filmas – dokumentinė vaidybinė drama „Katynė“ (visas pavadinimas „Post mortem. Katynės apysaka“), pasakojantis apie nužudytų lenkų karininkų tragediją. Manoma, kad Katynėje nužudytas ir režisieriaus tėvas lenkų kapitonas Jakubas Wajda (kol kas jo pavardės nužudytųjų sąrašuose neaptikta, todėl manoma, kad jis galėjo būti sušaudytas Charkove). Praėjus pusmečiui po premjeros laikraštis „Pravda“ pagiežingai rašė, kad „filmas – tai amoralus Wajdos šou“.
Ir štai prieš pat ceremoniją Katynėje per Rusijos TV, tiesa, per kanalą „Kultura“, juosta buvo parodyta, o vėliau vykusioje diskusijoje A. Artizovas sakė, kad dar laukia didelis sąrašų išslaptinimo darbas...
Tačiau vis dėlto tai – istorinis žingsnis, ne tik atskleidžiantis dar vieną baisų J. Stalino nusikaltimą, bet ir suartinantis slaviškas rusų ir lenkų tautas. Galų gale, kaip rašo ispanų laikraštis „El Pais“, atvira Katynės žaizda tebekraujuoja, tačiau jos jau taip nebeskauda kaip tuos 70 metų. O nuo to tik laimi ir visa Europa.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
