Šią savaitę susitikę Kaspijos jūros regiono valstybių vadovai vėl nesugebėjo pasiekti bendro susitarimo dėl jūros akvatorijos pasidalijimo. Naftos ir dujų bei eršketinių žuvų išteklių turtinga Kaspija tapo rimtų geopolitinių ir ekonominių interesų sankirtos vieta.
Jūra ar ežeras?
Iki 1991 metų Kaspijos jūrą dalijosi dvi valstybės – Sovietų Sąjunga ir Iranas, kurios jūrinę sieną buvo nustačiusios 1921 ir 1940 metų sutartimis. Po Sovietų Sąjungos žlugimo greta Irano atsirado keturios žaidėjos – Rusija, Azerbaidžanas, Turkmėnija ir Kazachstanas. Kaspijos jūrą reikėjo perdalyti, bet kaip tai padaryti, nesutariama iki šiol. Netgi neaišku, kokiais tarptautinės teisės aktais remtis, nes Kaspijos jūra iš esmės yra didžiausias pasaulyje ežeras, mat nesijungia su pasauliniu vandenynu. O nustatant valstybių sienas jūrose ir ežeruose, taikomos skirtingos tarptautinės teisės normos (jūroje nustatomas kontinentinis šelfas, teritoriniai vandenys, išskirtinė ekonominė zona). Ežerams taikoma kitokia sąvoka – vidaus vandenys, kuriems netaikomos tarptautinės jūrų teisės normos. Ežerai dalijami su jais besiribojančių valstybių tarpusavio susitarimais. Čia nėra neutralių vandenų, kuriuose be suvaržymų gali plaukioti kitų valstybių laivai ir t. t. Kaspija tradiciškai vadinama jūra, ir tai pagrįsta vien jau dėl jos dydžio: ji savo plotu nedaug nusileidžia Baltijos jūrai. Tačiau žiūrint grynai geografi niu požiūriu, tai yra ežeras.
Iranas nori daugiau jūros
Kaspijos jūros pakrantėse ir dugne glūdi didžiuliai naftos ir dujų ištekliai. Būtent jų naudojimo perspektyva neduoda ramybės prie Kaspijos esančioms šalims. Jos laikosi skirtingų pozicijų, kaip turėtų būti pasidalyta Kaspija. Rusijos, Kazachstano ir Azerbaidžano pozicijos gana panašios: šios šalys norėtų dalytis Kaspiją nacionaliniais sektoriais, nustatomais pagal kontroliuojamos pakrantės ilgį, laikantis vadinamosios modifi kuotos vidurio linijos. Remiantis šiuo principu, trys šalys pasirašė atitinkamus susitarimus ir pasidalijo jūrą, tiksliau, jos dugną su naftos ir dujų ištekliais, o akvatoriją sutarė naudoti bendrai. Tačiau visiškai kitokios nuomonės laikosi ir minėtų trišalių Azerbaidžano, Rusijos ir Kazachstano susitarimų nepripažįsta Iranas, kuriam tenka kiek mažiau nei 14 procentų Kaspijos pakrantės. Ši šalis siūlo jūrą dalytis lygiomis dalimis. Tada kiekvienai šaliai tektų po 20 procentų akvatorijos bei atitinkama dalis kontinentinio šelfo, kuriame būtų galima užsiimti gamtos išteklių gavyba. Šią poziciją linkusi palaikyti ir Turkmėnija. Tačiau tokiu atveju kitoms regiono valstybėms tektų atsisakyti dalies savo kontroliuojamo sektoriaus, taip pat ir kai kurių naftos bei dujų telkinių. Tai Maskvai, Baku ir Astanai kol kas nepriimtina.
Turkmėnai kuria karo laivyną
Šis nesutarimas nėra vienintelė problema. Didžiuliai prieštaravimai išlieka tarp priešinguose Kaspijos jūros krantuose esančių Azerbaidžano ir Turkmėnijos valstybių, kurios konkuruoja dėl trijų didelių Kaspijos dugne esančių naftos telkinių. Nors jų priklausomybė nėra galutinai nustatyta, naftą čia jau išgauna Azerbaidžanas. Iki šiol Turkmėnija kovojo už savo interesus diplomatinėmis notomis, prašė tarptautinių organizacijų pagalbos ir įsikišimo. Visgi azerbaidžaniečiai, taip pat rusai ir kazachai tikėjosi, kad Ašchabade pasikeitus valdžiai vietoje Turkmenbaši (visų turkmėnų tėvu) vadinto ekscentriškojo diktatoriaus Saparmutato Nijazovo prie valstybės vairo stojus Gurbanguly Berdymuchamedovui Turkmėnija taps sukalbamesnė. Tačiau kaimynų viltys nepasiteisino. Netgi atvirkščiai: Turkmėnija ėmėsi aktyvių veiksmų, stiprindama savo pajėgas Kaspijoje. Iki šiol ši šalis tenkinosi tik nedidele patruliniais kateriais aprūpinta pakrančių apsaugos fl otile, kuri savo pajėgumu nė iš tolo negalėjo lygintis su Azerbaidžano karinėmis jūrų pajėgomis, savo galia regione nusileidžiančioms tik Rusijos karo laivyno Kaspijos fl otilei. Dabar labai tikėtina, kad Turkmėnijai sukurti savo laivyną padės Iranas. O tada gali kilti ir ginkluotų incidentų. Iranas ir Azerbaidžanas pernai bei šiemet taip pat vieni kitus gąsdino dideliais kariniais mokymais kaimynų pasienyje. Šį ketvirtadienį Azerbaidžano sostinėje Baku vykusiame penkių Kaspijos jūros regiono šalių vadovų susitikime Turkmėnijos prezidentas G.Berdymuchamedovas pareiškė, kad „tvirto stabilumo užtikrinimas yra visų šalių interesas. Kaspijos jūra turi ne skirti, bet jungti tautas“. Tačiau tam, kad šie gražūs žodžiai taptų kūnu, reikės labai didelių visų šalių pastangų.
Sprendimai svarbūs ir Vakarams
Nesutarimai tarp Turkmėnijos ir Azerbaidžano trukdo ir visai Europai strategiškai svarbaus dujotiekio „Nabucco“ statybai. Turkmėnija, turinti didžiulius dujų išteklius, galėtų tapti rimta dujų tiekimo atsvara Rusijai. Akivaizdu, kad be turkmėniškų dujų ambicingas dujotiekio „Nabucco“ projektas bus beprasmis. Tačiau šios dujos į Europą saugiai gali tekėti tik per Azerbaidžaną, Gruziją ir Turkiją. Todėl Baku ir Ašchabado susitaikymas Europos Sąjungos šalims yra labai svarbus. Vakarams neabejotinai rūpi ir Kaspijos regiono naftos ištekliai. Todėl Vakarų šalys suinteresuotos kuo greitesniu Kaspijos regiono šalių susitarimu, tačiau jos niekaip negali daryti įtakos tarptautinės politikos užribin stumiamam Iranui. Beje, būtent derybos dėl Kaspijos jūros dalybų yra gera proga bene pikčiausiam Vakarų priešui Irano prezidentui Machmudui Ahmadenidžadui pasirodyti tarptautinėje arenoje. Baku vykusiame susitikime šalių lyderiai preliminariai sutarė baigti derybas dėl Kaspijos kitąmet, tačiau nepriėmė beveik jokių konkrečių sprendimų. Taigi prezidentai „susitarė, kad tarsis toliau“. Belieka viltis, kad bus išvengta ginkluotų konfl iktų Kaspijos jūroje.
Manvydas VITKŪNAS
