Rugpjūčio ir rugsėjo sandūroje Čečėnijos Respublikai Ičkerijai sukanka kelios labai reikšmingos datos. Prieš 18 metų, 1991-ųjų rugsėjo 6 dieną, Grozne minios čečėnų išvaikė Čečėnijos–Ingušijos Aukščiausiąją tarybą, o jos pirmininkas Doku Zavgajevas paspruko į Rusiją. Kita sukaktis – ne mažiau svarbi: 1996 m. rugpjūčio 30 d. buvo pasirašyti vadinamieji Chasavjurto susitarimai, kurie bent trumpam sustabdė Rusijos karą Čečėnijoje. Tuometinius politikus Rusijos saugumo tarybos sekretorių Aleksandrą Lebedį ir Ičkerijos respublikos ginkluotų formuočių štabo vadą Aslaną Maschadovą drąsiai galima vadinti didvyriais. Ne mažiau drąsos reikėjo turėti ir prezidentui Borisui Jelcinui, kuris, tarsi išpirkdamas kaltę dėl 1992 m. pasirašyto įsako „atkurti konstitucinę tvarką Čečėnijos respublikoje“, nepaisydamas generolų kritikos, davė nurodymą paliauboms.
Prieš 18 metų Čečėnijoje buvo reali revoliucinė valdžia. Dabar mes tokį judėjimą vadintume kokios nors spalvos revoliucija, greičiausiai žalia – pagal Ičkerijos vėliavą. Tačiau tuomet čečėnų galvose buvo viena mintis – SSRS irimo atmosferoje visiškai atsiskirti nuo imperijos ir tapti nepriklausoma respublika. Čečėnų lyderiai neslėpė, kad jiems pavyzdį parodė Baltijos šalys. Juk tiek Džocharas Dudajevas, tiek A. Maschadovas, tiek kiti jų pagalbininkai ne iš laikraščių, o savo akimis matė Baltijos valstybių dainuojančių revoliucijų ugnį.
Taigi, nuvertę promaskvietišką vadovybę, čečėnai jau spalio 27 d. išrinko pirmąjį savo prezidentą – į atsargą išėjusį sovietinės aviacijos eskadrilės Estijoje vadą generolą majorą Dž. Dudajevą. Lygiai po metų, pakviestas į nepriklausomybės paskelbimo metines, kurios buvo pažymėtos galingu paradu Grozno stadione, nemažai bendravau su šiuo užsidegusiu, kupinu idėjų, nepaprastai aukštos kultūros strategiškai mąstančiu kariškiu. Jo žvilgsnis krypo ne tiktai į vainachų regiono suvienijimą, bet ir posovietinę sąjungą, nusitęsusią nuo Baltijos iki Juodosios jūrų. Tai buvo tipinis pokomunistinės eros nepriklausomas vadovas, nuo Vytauto Landsbergio besiskiriantis gal tik kariška minčių rikiuote ir gyvenimo būdu.
Bet 1994-aisiais, dar kartą lankydamasis Čečėnijoje, jau girdėjau artėjančio Rusijos karo Kaukaze kanonadą. Maskva negalėjo leisti, kad ši respublika visiškai atitrūktų nuo Rusijos. Gruodžio 11-ąją buvo įvesta Rusijos kariuomenė. Prasidėjo beveik dvejus metus trukęs antrasis Kaukazo karas (pirmasis vyko dar carinės Rusijos laikais XIX a.). 21 mėnesį reguliarioji Rusijos kariuomenė ir saugumo pajėgos triuškino „nelegalias teroristines formuotes“. Teroristais buvo paskelbti kone visas milijonas Čečėnijos gyventojų. Beveik pusė jų per tuos metus buvo išnaikinta arba pasirinko pabėgėlių likimą. Graudu buvo žiūrėti į suniokotą Grozno centrą, sugriautą viešbutį „Kavkaz“, kuriame mus kaip garbingiausius svečius iš Lietuvos apgyvendino, pirmąją vakarietiškai įrengtą kavinę, kurioje vaišindavo „normalia“ kava…
Dž. Dudajevas nesulaukė taikos prošvaistės: 1996 m. balandžio 21 d. jis žuvo nuo rusų raketos. Čečėnų lauko vadų bei vadovų medžioklė ir naikinimas tapo teroristinės Rusijos taktikos priemone. Kalbama, kad pirmasis Čečėnijos prezidentas žuvo rusų kariškiams bendradarbiaujant su Amerikos karine žvalgyba, kuri palydoviniu ryšiu padėjo nustatyti tikslią Dž. Dudajevo buvimo vietą…
Buvo likę tik 4 mėnesiai iki paliaubų. Tų pačių metų rugpjūčio 31 dieną buvo pasirašyti Chasavjurto taikos susitarimai. Tiesa, tuometinis prezidentas B. Jelcinas neskubėjo pritarti karo pabaigai, tačiau niekas negali paneigti, kad kaip tik jo vadovavimo laikais Čečėnijai buvo leista tęsti savarankiškos respublikos kūrimą. Tuometiniai Rusijos saugumo tarybos sekretorius A. Lebedis ir Čečėnijos armijos štabo viršininkas A. Maschadovas, 1997-ųjų sausio 27 d. išrinktas prezidentu, paskelbė ir politinį pareiškimą dėl pagrindinių taikos įvedimo Čečėnijoje principų ir respublikos statuso.
Deja, atokvėpis truko neilgai. 1999 m. rugpjūtį laikinuoju Rusijos premjeru tapęs žvalgybininkas Vladimiras Putinas po trijų nežinia kieno užsakymu Rusijoje įvykdytų teroro aktų įtikino ligotą ir valdžios ketinantį atsisakyti B. Jelciną vėl smogti karo išvargintiems ir dėl įvairių karo lauko vadų nesutarimų susilpnėjusiems čečėnams.
Karine jėga nuvertęs, o vėliau sunaikinęs tris Ičkerijos prezidentus, Kremlius į valdžią Grozne atvedė savo statytinius – iš Maskvos grįžusį D. Zavgajevą, Achmedą Kadyrovą, Alu Alchanovą ir pagaliau 2004 m. gegužės 9 d. nužudyto A. Kadyrovo sūnų Ramzaną. Rusijos žiniasklaida rašė, kad A. Alchanovo atsistatydinimas buvo tik laiko klausimas, nes jam į pakaušį alsavo nuosekliai valdžios siekiantis jaunasis R. Kadyrovas. Dar 2004 metais, kai R. Kadyrovo komanda sutiko A. Alchanovą skirti prezidentu, buvo sutarta, kad pastarasis Čečėnijai vadovaus tol, kol R. Kadyrovui sukaks 30 metų (būtinas valstybės vadovo amžiaus cenzas pagal Rusijos konstituciją). 2006 m. spalio 5 d. tokia valanda išmušė: Ramzanui sukako 30... Ilgai nelaukęs V. Putinas, praėjus vos dviem savaitėm po A. Alchanovo atsistatydinimo 2007 m. vasario 15 d., tuometinį premjerą R. Kadyrovą paskyrė respublikos prezidentu.
Taigi, jaunasis čečėnų lyderis, kuriam dabar tik 32-eji, jau gali didžiuoti savo kontroversiška praeitimi. Štai kokia marga trumpa jo biografija.
Gimė jis 1976 m. spalio 5 d. Čečėnijos Centorojaus kaime. Baigęs vidurinę mokyklą toliau mokytis nesugebėjo ir nenorėjo. Būdamas vos 17 metų jis jau kovojo čečėnų sukilėlių gretose. 1996 m. tapo savo tėvo A. Kadyrovo, tuo metu buvusio vyriausiuoju Čečėnijos muftijumi ir rėmusio sukilėlius, asmens sargybiniu. Nuo 2000-ųjų birželio kartu su tėvu perėjo į federalinės kariuomenės pusę, pasmerkęs Šamilio Basajevo reidą į Dagestaną ir pritaręs Rusijos armijos įsiveržimui į Čečėnijos respubliką. Kai 2003 m. tėvas buvo išrinktas prezidentu, sūnus ėmė vadovauti jo apsaugos tarnybai. Vienu metu jis net buvo vidaus reikalų ministro padėjėjas. Maskvos ypač vertinamas Kadyrovo jaunesniojo nuopelnas – derybos su sukilėliais ir jų vadais pasiduoti ir pereiti į federalinių pajėgų pusę. Atrodo, jam tai sekėsi, ir Kremlius jį už tai apdovanojo.
Psichologinis R. Kadyrovo portretas labai ryškus. 2000–2003 m. į jį buvo kėsintasi penkis kartus. Jis buvo kontūzytas, todėl apžvalgininkai pastebėjo būsimojo prezidento žiaurų, neadekvatų elgesį su suimtaisiais. Centorojaus kaime jis buvo įrengęs savotišką kalėjimą, kuriame kalino ir kankino jam neįtikusius žmonės. Jis taip pat kaltinamas grobęs žmones ir susijęs su grasinimais susidoroti su vėliau nužudyta „Novaja gazeta“ žurnaliste Ana Politkovskaja.
Tačiau Kremliui toks veikėjas tiko: 2004-ųjų gegužę jis skiriamas Čečėnijos vicepremjeru, o po dvejų metų – ir premjeru. Per tą laiką R. Kadyrovas baigė Machačkalos verslo ir teisės institutą, bet žurnalistų paklaustas, kokių studijų gavęs „raudoną“ diplomą, būsimasis politikas negalėjo pasakyti net diplominio darbo temos...
Štai toks lyderis jau kone pustrečių metų vadovauja Čečėnijai. V. Putino proteguojamas ir globojamas (antai pirmadienį Rusijos premjeras vėl nelauktai apsilankė Grozne ir padėjo gėlių prie A. Kadyrovo, kuriam rugpjūčio 23 d. būtų sukakę 58-eri, kapo), jis uoliai vykdo Kremliaus politiką. Tas valdymas pasižymi ne tik buku lojalumu Maskvai, bet ir kriminaline veikla. Laikraštis „The Washington Post“ neabejoja, kad su dabartiniu prezidentu susiję žmogaus teisių gynėjos Natalijos Estemirovos, žurnalistės Zaremos Sadulajevos ir jos vyro Ali Džabrailovo nužudymai. Neįtikinami atrodo R. Kadyrovo tvirtinimai, kad dėl to kalti čečėnų kovotai, su kuriais, beje, prezidentas skelbė susidorojęs dar pavasarį...
Tai kas gi valdo Čečėniją? Britų laikraštis „Sunday Herald“ rašo, jog per paskutinius 15 metų Kremlius čia įžiebė du karus, kad išlaikytų tų Kaukazo vietų, kur dar Levas Tolstojus atliko karinę tarnybą, kontrolę. Į respubliką įpumpuotos milijardinės lėšos, tačiau jos nuskendo prezidento toleruojamame korupcijos ir ekonominės suirutės liūne. Maskva nenori trečio karo Kaukaze. Štai kodėl ji remia vietinius lyderius, dažniausiai atėjusius iš nusikalstamo pasaulio, siekdama išlaikyti Čečėniją savo gniaužtuose.
Kita vertus, rašo britų leidinys, toks valdymas yra neperspektyvus. Smurtas persimetė jau į tris regiono respublikas. Vietiniai lyderiai labiau siekia asmeninės šlovės ir valdžios negu efektyvaus valdymo, žmonių paramos. O štai islamistų kovotojai gauna paramą iš užsienio ir korumpuotų vietos valdininkų. Kitaip sakant, Čečėnijoje realios valdžios nėra jau nuo Dž. Dudajevo laikų. Regione siaučia nežabotas tarpuvaldis, kitaip sakant, smurtas, prievarta, anarchija.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
