Kol kas atrodo, kad V. Putinas turi visas kortas. Transatlantiniai santykiai trūkinėja, nes izoliacionistinė D. Trumpo administracija kritikuoja savo sąjungininkus Europoje ir kelia abejonių dėl įsipareigojimų NATO.
Dar blogiau, kad D. Trumpas, atrodo, vienija Jungtines Valstijas su Rusija Ukrainos kare. Nors jis grasino įvesti naujas sankcijas ir muitus Rusijai, kol nebus pasiektos paliaubos ir taikos susitarimas, jis kaltino Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį dėl kovų ir laikinai sustabdė karinės pagalbos tiekimą būtent ukrainiečiams.
„Istorija grįžo“
Tačiau Europa vis dar turi galimybę pakeisti padėtį. Ji jau atsisako savo mąstysenos po Šaltojo karo „istorijos pabaigos“, pagal kurią viešpatavo tarptautinė teisė, Europos kariuomenės turėjo palaikyti taiką, o ne kariauti karus, ir buvo galima tikėtis, kad JAV užtikrins Europos saugumą.
Suomija ir Švedija bene pirmosios suprato, kad „istorija grįžo“, ir jų įstojimas į NATO – atitinkamai 2023 m. ir 2024 m. – tapo dideliu postūmiu Aljanso šiauriniam sparnui.
Dabar Europos Sąjunga, atrodo, taip pat susitaiko su nauja saugumo situacija, ką tik paskelbusi 800 mlrd. eurų vertės ginklavimosi planą.
Netgi Vokietija, kuriai istorijos sugrįžimas yra ypač pavojingas, rengiasi persiginkluoti: būsimasis kancleris Friedrichas Merzas ir jo tikėtini koalicijos partneriai susitarė sukurti 500 mlrd. eurų infrastruktūros fondą ir sušvelninti fiskalines taisykles, kad būtų galima daugiau investuoti į gynybą.
Šio žingsnio reikšmės nereikėtų nuvertinti. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos Vokietija atsisakė „kietosios“ jėgos ir pirmenybę teikė „minkštajai“ galiai, kuri yra Europos integracijos variklis ir taisyklėmis grindžiamos pasaulio tvarkos atrama.
Pradedant septintuoju dešimtmečiu, Vokietija siekė „konstruktyvaus bendradarbiavimo“ su Sovietų Sąjunga, o vėliau – su Rusija – užsienio politikos metodo, vadinamo „Ostpolitik“.
Tai paaiškina buvusios kanclerės Angelos Merkel pritarimą Rusijos energijos tiekimui, nepaisant kitų ES narių ir JAV prieštaravimų.
Radikalus Vokietijos prioritetų pakeitimas
V. Putino invazija į Ukrainą įkalė kuolą „Ostpolitik“ širdyje. Po kelių dienų A. Merkel įpėdinis Olafas Scholzas paskelbė apie „epochinius pokyčius“ („Zeitenwende“) Vokietijos gynybos ir užsienio politikoje.
Tačiau būtent F. Merzas turi prižiūrėti tikrą Vokietijos pokario praeities nutraukimą – pokytį, dėl kurio šaliai teks susidurti su bauginančiomis ir destruktyviomis savo istorijos šmėklomis.
Pirmiausia tai bus fiskalinė revoliucija. Vokietijos taupumas kėlė didelę įtampą ES, ypač per 2010-ųjų pradžioje kilusią euro zonos skolų krizę.
Tačiau vokiečiai – ne tik A. Merkel – pernelyg gerai prisiminė, kaip hiperinfliacija atvėrė kelią Adolfo Hitlerio iškilimui, ir 2009 m. pirmoji A. Merkel vyriausybė įvedė konstitucinį struktūrinio biudžeto deficito apribojimą iki 0,35 proc. BVP per metus, dar vadinamą „skolos stabdžiu“ („Schuldenbremse“).
Atsižvelgiant į tai, F. Merzo planuojama skolinimosi taisyklių peržiūra, įskaitant skolos stabdžio pakeitimą ir galimą panaikinimą, reiškia radikalų Vokietijos prioritetų pakeitimą.
Europa turi skubiai imtis veiksmų, kad pagerintų Ukrainos padėtį mūšio lauke
Apskritai atrodo, kad F. Merzas yra pasirengęs perimti Europos lyderystę. Nepaisant to, kad Vokietija yra didžiausia ES ekonomika, ji ilgai nenorėjo imtis tikro lyderio vaidmens Europoje, ypač saugumo srityje.
Tačiau dėl Rusijos revanšizmo ir JAV izoliacionizmo ši pozicija tapo nepavydėtina. Kaip daugiausiai gyventojų turinti Europos valstybė, esanti žemyno „geostrateginiame centre“, F. Merzo teigimu, Vokietija turi „prisiimti didesnę atsakomybę už lyderystę“ gynybos srityje.
Kad nepasikartotų 1938 m. Miuncheno susitarimas, kai Prancūzija ir Didžioji Britanija privertė Čekoslovakiją atiduoti teritoriją A. Hitleriui ir taip sudarė sąlygas Antrajam pasauliniam karui, Europa turi skubiai imtis veiksmų, kad pagerintų Ukrainos padėtį mūšio lauke, taigi ir prie derybų stalo.
Laimei, pakeisti prarastą JAV finansinę pagalbą nebus taip sunku, kaip norėtų D. Trumpas: iki šiol Europa suteikė kur kas daugiau paramos Ukrainos karo veiksmams doleriais nei JAV.
Tačiau užpildyti ginkluotės trūkumą būtų kur kas sunkiau ir tikriausiai neįmanoma per trumpą laiką.
Pasiekus taikos susitarimą, Europa turės būti jo garantas, o tai reiškia, kad reikės užtikrinti veiksmingą atgrasymą nuo Rusijos agresijos.
Labai svarbu turėti patikimą branduolinį skėtį. Štai kodėl F. Merzas pasiūlė pakeisti JAV branduolines galvutes Europoje prancūziškomis ir britiškomis alternatyvomis. Kalbama net apie tai, kad Vokietija pati galėtų tapti branduoline valstybe.
Kai 1999 m. NATO įsikišo į Kosovo karą, tuometinis Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis pareiškė, kad siųsti sausumos pajėgas kariauti į šalį, kurią kadaise buvo okupavęs A. Hitlerio „Vermachtas“, yra „neįsivaizduojama“.
Šiandien, kaip, atrodo, pripažįsta F. Merzas, neįsivaizduojama tapo būtina. Tik jei Vokietija ir visa Europa atsisakys moralinių ir politinių suvaržymų, ji ir toliau galės atlikti savo svarbiausią vaidmenį: būti pasauline taikos jėga ir demokratinių principų gynėja.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
