Siekiai taisyti padėti yra labai svarbūs. Tačiau šie įvykiai be abejonės sustiprina ir po Europą sklindančią radikalių dešiniųjų retoriką, nukreiptą prieš migrantus. Ir niekam neberūpi, kad du iš trijų teroristų Briuselyje buvo Belgijos piliečiai. Galiausiai tai padarys žalos tūkstančiams migrantų, kurie atvyks į Europą ieškodami prieglobsčio nuo karo, sunaikinusio jų namus. Vietoje to, kad klausytųsi radikaliųjų retorikos, kenkiančios ir taip jautriam politiniam klimatui, europiečiai turėtų vienytis ir priešintis prieš migrantus ir pabėgėlius nukreiptoms politikoms.
Per pastaruosius metus Europa buvo priversta spręsti beprecedentę migrantų ir pabėgėlių krizę. Nors 2014-aisiais į Europą atvyko tik 280 tūkstančių, 2015 metais senajame žemyne vietos ieškojo jau daugiau nei milijonas pabėgėlių. 50 procentų šių žmonių, kurie ištvėrė grėsmingą kelionę Viduržiemio jūra, buvo sirai, dar 7 procentai – irakiečiai. Tai kelia katastrofišką ir ilgalaikį iššūkį Europai – jis dar labiau suskaldo Europos Sąjungą dėl migracijos politikos. 28 Sąjungos nariai siūlo labai skirtingus būdus, kaip tvarkytis su migracijos banga, taip pat skiriasi ir valstybių požiūris priimant pabėgėlius ir migrantus.
Europoje Vokietijos kanclerė Angela Merkel vien 2015 metais į šalį priėmė beveik milijoną prieglobsčio ieškotojų. Ji tvirtino tai daranti dėl Vokietijos „vertybių ir socialinės tvarkos“. Tarp atvykusiųjų – apie 484 tūkstančiai sirų. Prancūzijos prezidentas Francoisas Hollande‘as taip pat tvirtino, kad jo šalis priims 30 tūkstančių pabėgėlių iš Sirijos per artimiausius dvejus metus. Jis dar pažadėjo 50 milijonų investicijų, kad atvykstantiems pabėgėliams būtų pastatyti būstai. Tačiau ne visos Europos valstybės taip mąstė. Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, pavyzdžiui, pasirinko visiškai priešingą poziciją – jis pareiškė, kad Europai pabėgėliai ir imigracija kelia grėsmę. Ir tai buvo tik pradžia – Vengrija ėmė statyti ilgesnę nei 100 kilometrų sieną savo ir Serbijos pasienyje bei priėmė įstatymą, pagal kurį kariuomenė turi teisę panaudoti ašarines dujas ir gumines kulkas, kad suvaldytų imigrantų minias.
Nepaisant to, kiek pabėgėlių ar migrantų bet kuri šalis Europoje priėmė praėjusiais metais, šio klausimo sprendimas buvo vienas svarbiausių Europos politinėje arenoje. Migracijos politika yra svarbiausias aspektas, skatinantis žmones pasisakyti už „Brexit“ (Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos). Šių metų birželio 23 dieną Jungtinė Karalystė balsuos referendume, ar ji pasiliks Europos Sąjungoje. Už „Brexit“ pasisakantys politikai pasinaudojo Briuselyje įvykdytais teroro išpuoliais tam, kad sustiprintų savo kampaniją. Jų teigimu išpuoliai „parodo, kad Šengeno erdvė ir silpna sienų kontrolė yra grėsmė Britanijos saugumui“.
Tačiau tai nėra vien Jungtinės Karalystės kova prieš imigrantus ir pabėgėlius nukreiptą retoriką. Visoje Europoje matomas aiškus palaikymo radikaliems dešiniesiems augimas – ypatingai tai nulėmė išpuoliai Paryžiuje ir Belgijoje bei Naujųjų metų nakties įvykiai Kelne.
Štai Švedija istoriškai buvo viena atviriausių visuomenių Europoje, visada pasirengusi suteikti prieglobstį pabėgėliams. Tačiau pastaruoju metu Švedijos demokratai, grupė siejama net su neonaciais, mėgaujasi net penktadalio visuomenės palaikymu. Lygiai taip pat sekasi ir Prancūzijos Nacionaliniam frontui, kuriam vadovauja Marine Le Pen – jis tapo legitimia trečiąja partija Prancūzijos politikoje. Le Pen siunčia ksenofobišką ir nacionalistinę žinutę, o po kraupių teroristinių išpuolių Paryžiuje lapkričio 13-ąją (2015 metai), ji pasinaudojo proga paskelbti Prancūziją “nesaugia” ir reikalavo sustabdyti Sirijos pabėgėlių srautą. Kitose Europos valstybėse matomos labai panašios tendencijos – radikalūs dešinieji sulaukia vis daugiau palaikymo – Jobbik partija Vengrijoje, kraštutinių dešiniųjų partija Austrijoje, Danijos liaudies partija ir kt.
Teroristiniai išpuoliai, be abejonės, dar pasunkina ir taip sudėtingą migracijos problemą Europoje, tad radikalioms dešiniųjų partijoms yra tikrai paprasta pasinaudoti pavyzdžiais, leidžiančiais apkaltinti visą imigrantų bendruomenę. Iš tikrųjų, tai jau vyksta. Austrijos radikalių dešiniųjų lyderis Heinzas-Christianas Strache’as pareiškė, jog “neatsakinga masinė migracija iš Arabų pasaulio turi būti baigta vieną kartą visiems laikams”. O Vengrijos premjeras Peteris Szijjártó‘as rėžė, kad „be jokios abejonės nelegali migracija nulemia terorizmo pavojaus didėjimą“. Toks požiūris ne tik yra neteisingas , bet ir tiesiogiai prisideda prie to, kad Europa yra toliau skaldoma ir kenčia nuo vidinių konfliktų.
Europos lyderiai šiuo metu visomis jėgomis ieško būdų, kaip tuo pačiu metu suvaldyti daugybę krizių – nuo atsigaunančios Rusijos ir potencialaus „Brexit“ iki sulėtėjusio ekonomikos augimo ir masinės migracijos. Tam, kad judėtų į priekį, Europos vadovai turi įtikinti savo visuomenes, kad jie daro viską , kad būtų užtikrintas piliečių saugumas (didėjančios pastangos kovojant prieš terorizmą ir veiksmingesnė sienų kontrolė).
Tačiau tuo pačiu metu europiečiai negali leisti, jog susirūpinimas dėl terorizmo, migracijos ir pabėgėlių užtemdytų atviros visuomenės gyvavimą. Šiandien labiau nei bet kada svarbu, kad Europa atmestų radikalių dešiniųjų prieš imigrantus nukreiptą retoriką ir vienytųsi istorinių vertybių pagrindu. Tai kelias užtikrinti Europos projekto stiprumą daugeliui metų į priekį.
