70-metė A. Merkel, atrodo, neturi didelių abejonių dėl svarbiausių sprendimų, priimtų per 16 jos, kaip Vokietijos lyderės, vadovavimo metų, kuriais pagrindiniai iššūkiai buvo pasaulinė finansų krizė, Europos skolų krizė, 2015–2016 metų pabėgėlių antplūdis ir COVID-19 pandemija.
Tiesa, jos knygoje, pavadintoje „Laisvė“ (vok. Freiheit, angl. Freedom), pateikiamas dalykiškas pasakojimas apie gyvenimą komunistinėje Rytų Vokietijoje ir vėlesnę karjerą politikoje, paįvairintas sauso humoro akcentais.
A. Merkel dirbo kartu su keturiais JAV, keturiais Prancūzijos prezidentais ir penkiais Jungtinės Karalystės (JK) ministrais pirmininkais. Tačiau nuo 2021-ųjų pabaigos, kai ji paliko savo postą, ko gero, daugiausia dėmesio sulaukė jos santykiai su Rusijos prezidentu V. Putinu.
V. Putino galios žaidimai
A. Merkel prisimena, kaip 2007-aisiais jos surengtame Didžiojo aštuoneto (G-8) viršūnių susitikime jai teko ilgai laukti V. Putino: „Jei ko ir negaliu pakęsti, tai nepunktualumo.“
Ji taip pat prisimena tais pačiais metais vykusį vizitą Rusijos Juodosios jūros kurorte Sočyje, kai fotografuojantis pasirodė V. Putino labradoras, nors rusų prezidentas žinojo, kad ji bijo šunų.
Vokiečių politikė rašo, kad V. Putinas atrodė besimėgaujantis situacija, bet ji jam apie tai neužsiminė, kaip dažnai darydavo, laikydamasi šūkio „niekada nesiaiškink, niekada nesiskųsk“.
Ji prisimena, kad ankstesniais metais V. Putinas Sibire rodė į medinius namus ir sakė, kad ten gyvena vargšai žmonės, kuriuos „galima lengvai suvilioti“, ir kad panašios grupės neva buvo paskatintos JAV vyriausybės pinigais dalyvauti 2004-ųjų Ukrainos „oranžinėje revoliucijoje“.
V. Putinas, anot jos, pridūrė: „Aš niekada neleisiu, kad Rusijoje įvyktų kas nors panašaus.“
A. Merkel teigia, kad ją papiktino V. Putino „susireikšminimas“ 2007-aisiais Miunchene pasakytoje kalboje, kurioje jis nusigręžė nuo ankstesnių bandymų užmegzti glaudesnius ryšius su JAV.
Ji teigia, kad tas pasirodymas parodė V. Putiną tokį, kokį ji pažįsta, „kaip žmogų, kuris visada saugosi, kad su juo nebūtų blogai elgiamasi, ir yra pasirengęs bet kada išsiduoti, įskaitant galios žaidimus su šunimi ir verčiant kitus žmones jo laukti“.
„Galima visa tai laikyti vaikiškais ir smerktinais dalykais, galima dėl to purtyti galvą, bet dėl to Rusija neišnyko iš žemėlapio“, – rašo ji.
Kaip ir anksčiau, A. Merkel gina daug kritikos sulaukusį 2015-ųjų taikos susitarimą dėl Rytų Ukrainos, kuriam ji padėjo tarpininkauti, ir savo vyriausybės sprendimus pirkti didelį kiekį gamtinių dujų iš Rusijos. Ji teigia, kad buvo teisinga palaikyti diplomatinius ir prekybinius ryšius su Maskva iki pat jos pasitraukimo iš valdžios.
B. Obama ir D. Trumpas
2008-aisiais pirmą kartą susitikusi su tuometiniu JAV senatoriumi B. Obama A. Merkel padarė išvadą, kad jiems gerai sektųsi dirbti kartu. Praėjus daugiau nei aštuoneriems metams, per paskutinį B. Obamos vizitą prezidento poste 2016-ųjų lapkritį, jis buvo vienas iš žmonių, su kuriais ji aptarė, ar siekti ketvirtos kadencijos.
Ji teigia, kad B. Obama uždavinėjo klausimus, bet neišsakė savo nuomonės, ir vien tai buvo naudinga. Jis „pasakė, kad Europai dar galėčiau visai būti naudinga, bet galiausiai turėčiau vadovautis savo jausmais“, rašo ji.
Su D. Trumpu, kuris 2016-ųjų kampanijos metu kritikavo A. Merkel ir Vokietiją, tokios šiltos atmosferos nebuvo. A. Merkel sako, kad jai teko ieškoti „adekvačių santykių (...) nereaguojant į visas provokacijas“.
2017-ųjų kovą, kai A. Merkel pirmą kartą apsilankė D. Trumpo Baltuosiuose rūmuose, teko iškentėti nepatogų momentą. Fotografai sušuko „paspauskite ranką!“, o A. Merkel tyliai paklausė D. Trumpo: „Ar norite paspausti ranką?“ D. Trumpas sėdėjo ir nereagavo.
A. Merkel kaltina save dėl sekusios jos reakcijos. „Jis savo elgesiu norėjo sukurti diskusijų temą, o aš elgiausi taip, tarsi turėčiau reikalų su normaliai besielgiančiu pašnekovu“, – rašo ji.
Ji priduria, kad V. Putinas, matyt, „sužavėjo“ D. Trumpą, o vėlesniais metais jai susidarė įspūdis, kad jį pakerėjo „autokratinių ir diktatoriškų bruožų turintys politikai“.
Ar buvo galima išvengti „Brexito“?
A. Merkel sako, kad bandė padėti tuometiniam britų premjerui Davidui Cameronui (Deividui Kameronui) Europos Sąjungoje (ES), kai jis susidūrė su JK euroskeptikų spaudimu, tačiau jos galimybės buvo ribotos.
Atkreipdama dėmesį į D. Camerono pastangas per daugelį metų nuraminti ES priešininkus, ji sako, kad kelias į „Brexitą“ yra vadovėlinis pavyzdys to, kas gali kilti dėl klaidingo apskaičiavimo.
Po to, kai 2016-aisiais britai pritarė pasitraukimui iš ES, kurį A. Merkel vadina „pažeminimu“ kitoms jos narėms, ekskanclerė teigia, kad ją kankino klausimas, ar ji turėjo daryti daugiau nuolaidų Jungtinei Karalystei.
„Padariau išvadą, kad, atsižvelgiant į tuo metu šalyje vykusius politinius įvykius, man nebūtų buvę priimtinos galimybės užkirsti kelią Britanijos pasitraukimui iš Europos Sąjungos iš išorės“, – sako A. Merkel.
Pasitraukimas iš valdžios
A. Merkel buvo pirmoji Vokietijos kanclerė, kuri pasitraukė iš valdžios savo pačios pasirinktu laiku. 2018-aisiais ji paskelbė, kad nesieks penktosios kadencijos, ir sako, kad „pasitraukė tinkamu momentu“.
Kaip įrodymą ji nurodo tris 2019-ųjų įvykius, kai jos kūnas drebėjo viešų pasirodymų metu.
A. Merkel teigia, kad ji kruopščiai tikrinosi ir jokių neurologinių ar kitokių problemų nebuvo nustatyta.
Osteopatas jai pasakė, kad jos kūnas išleidžia per daugelį metų susikaupusią įtampą, priduria ji.
„Laisvės“ originalus vokiškas leidimas, kurį išleido „Kiepenheuer & Witsch“, turi daugiau nei 700 puslapių. Angliškąjį leidimą tuo pačiu metu išleido „St. Martin's Press“.
