Kalnų Karabacho konfliktas – pirmasis rimtas tautų konfliktas buvusioje Sovietų Sąjungoje. Jis tęsiasi iki šiol ir atrodo, kad tokios padėties „įšaldymas“ daug kam naudingas kaip rankovėje slepiama korta, kurią galima, reikalui esant, ištraukti ir pakreipti žaidimą savo naudai.
Pradžioje trumpai grįžkime atgal į istoriją ir prisiminkime, kaip viskas prasidėjo.
Po Armėnijoje ir Karabache vykusių demonstracijų, mitingų bei kitų protesto akcijų 1991 metais Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę, kurios iki šiol nepripažino nė viena valstybė. Šis žingsnis sukėlė atvirą ginkluotą Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktą. 1994 metais permainingą karą laimėjo Armėnija ir faktiškai atsiplėšė apie 9 procentus Azerbaidžano teritorijos.
Šis karas, kaip jau yra įprasta XX amžiuje, baigėsi tautiniu valymu. Iš Azerbaidžano buvo išvaryti 230 tūkst. armėnų, o Karabachą buvo priversti palikti 800 tūkst. azerbaidžaniečių.
Taikos paliaubos pasirašytos 1994 metais, aktyviai dalyvaujant Rusijai.
Buvo sukurta vadinamoji ESBO Minsko grupė, kuri iki šiol tarpininkauja nesibaigiantiems diplomatiniams mėginimams rasti Karabacho problemos sprendimą. Šiai grupei pirmininkauja Prancūzija, Rusija ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Joje dalyvauja Baltarusija, Vokietija, Italija, Portugalija, Olandija, Švedija, Suomija ir Turkija.
Kas teisus – Armėnija ar Azerbaidžanas?
Vieno vienintelio teisingo paaiškinimo nėra. Formaliai ir faktiškai konfliktą sukėlė armėnų siekis prisijungti Kalnų Karabachą, kurį armėnai vadina Arcachu. Žvelgiant paviršutiniškai, tam pagrindo yra. Kalnų Karabache didžiumą gyventojų – apie 90 procentų – sudaro armėnai. Be to, Azerbaidžano dalimi sritis, neklausiant jos valios, tapo 1923 metais bolševikų sprendimu.
Taip, visa tai yra tiesa, bet pradėjus šią tiesą taikyti visuotinai, kyla, sakykim, kad ir kurdų valstybės ar albanų mažumų, gyvenančių už Albanijos ribų, pavyzdžiui, Makedonijoje, problema. Kodėl šios tautos ar tautinės mažumos neturi teisės pasielgti taip kaip Karabacho armėnai ir Armėnijos politikai? Beje, Kosovas parodė, kad remiant tarptautinei bendruomenei viskas yra įmanoma.
Kalnų Karabacho konfliktas neišspręstas iki šiol.
Svarbiausias negatyvus jo rezultatas yra įtampa Pietų Kaukaze, Armėnijos priklausomybė nuo Rusijos ir rimta naujo karo tarp Armėnijos ir Azerbaidžano grėsmė. Naują karinį konfliktą tikriausiai laimėtų Azerbaidžanas, kuris didelę dalį pinigų, gaunamų už naftą, skiria ginklavimuisi. Naujas konfliktas vėl reikštų šimtus aukų ir šimtus tūkstančių pabėgėlių ir dar labiau sustiprintų ir taip kaip Kaukazo kalnų tarpekliai gilius nesutarimus ir neapykantą tarp Azerbaidžano ir Armėnijos.
Paradoksalu, bet Rusijos ir Gruzijos konfliktas tapo paskata daugeliui kaimyninių valstybių vėl prisiminti Kalnų Karabacho klausimą. Tarpininkauti Armėnijos ir Azerbaidžano konflikte pasisiūlė Turkija, iki šiol buvusi vienašališkai Azerbaidžano pusėje ir dėl Armėnijos veiksmų praktiškai beveik nutraukusi santykius su Jerevanu.
Tačiau įsisenėjusio konflikto sprendimo ledai, atrodo, pajudėjo Maskvos iniciatyva. Rugsėjo mėn. Rusijoje lankėsi Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas, o antroje spalio mėn. pusėje Armėnijoje su oficialiu vizitu – Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas. Tų vizitų metu, be abejo, buvo aptariami Kalnų Karabacho konflikto sprendimo reikalai.
Lapkričio 2 dieną Rusijoje susitikę Armėnijos, Azerbaidžano ir Rusijos prezidentai pasirašė ketinimų protokolą, kuriuo įsipareigojo spręsti Karabacho konfliktą taikiai. Tai pirmas kartas, kai Azerbaidžano ir Armėnijos vadovai pasirašė tokio lygio dokumentą po 1994 metų. Tai didžiausias lamėjimas, kurį pavyko pasiekti per visus 15 derybų metų.
Tačiau šis susitarimas svarbesnis Maskvai, kuri dar kartą pademonstravo, kas iš tikro yra pajėgus spręsti (taip pat ir sukelti) konfliktus Kaukaze. Pažymėtina, kad kitos dvi valstybės, pirmininkaujančios Minsko grupei, – Jungtinės Valstijos ir Prancūzija – dokumento nepasirašė, nors šių šalių atstovai taip pat dalyvavo susitikime.
Atidžiau žvelgiant į sutartį, nekyla abejonių, kad susitikimo užkulisiuose buvo aptarta daug klausimų, kurie dokumente neužfiksuoti. Šis dokumentas rodo tik tai, kad abi pusės tarsi norėtų problemą spręsti taikiai. Tai jau posūkis į gerąją pusę, ypač po nesuskaičiuojamų Baku grasinimų atsiimti Kalnų Karabachą jėga.
Tačiau laikyti dokumentą galutiniu abiejų pusių susitarimu keisti elgesį būtų pernelyg optimistiška. Azerbaidžanas nesusitaikys su savo teritorijos praradimu, o Armėnija vargu ar ras savyje politinės valios atsisakyti Kalnų Karabacho, nors jo turėjimas ir yra didesnė problema nei praradimas.
Įdomiau mėginti pasvarstyti, kas šiuo metu pastūmėjo Rusiją taip aktyviai imtis tarpininkės vaidmens.
Vienas atsakymų būtų, kad Rusija siekia ir toliau išlaikyti savo įtaką Armėnijoje ir Azerbaidžane. Tai Maskvai ypač aktualu, kai Gruzija kuriam laikui atsidūrė už Rusijos įtakos ribų.
Pats geriausias būdas išlaikyti įtaką yra tapti nepakeičiama tarpininke dviejų Kaukazo valstybių konflikte. Be to, Maskvos tarpininkavimas gali būti suprastas ir kaip mėginimas atkurti susvyravusį savo autoritetą ir pasitikėjimą Pietų Kaukaze.
Ir ne tik Pietų Kaukaze. Maskva nori aiškiai parodyti, kieno įtakoje iš tikro yra Kaukazo valstybės ir kam panorėjus gali įvykti kone stebuklai, sakykim, būti taikiai išspręstas Kalnų Karabacho klausimas. Pasirašytas dokumentas taip pat yra ženklas naujajam Amerikos prezidentui, kad Rusijos elgesio Kaukaze nereikėtų vertinti vien pagal Gruzijos ir Rusijos karą.
JAV prezidentu buvo išrinktas Barackas Obama. Amerikos armėnai su juo sieja dideles viltis ir tikisi, kad jis padės išspręsti Karabacho klausimą. Vienas rinkiminių B. Obamos pažadų įtakingai Amerikos armėnų bendruomenei buvo kaip tik šios problemos išsprendimas. To paties iš naujojo JAV prezidento tikisi ir Azerbaidžanas.
Šios šalies viltys grindžiamos pragmatiniu įsitikinimu, kad Vakarai bus jos pusėje, nes ne Armėnija, o Azerbaidžanas yra turtingas naftos ir dujų.
Dėl tos pačios priežasties konflikto sureguliavimu turėtų būti labai suinteresuota ir Europos Sąjunga, kuri norėtų užsitikrinti naftos tiekimą iš Azerbaidžano apeinant Rusiją. Dabartinė padėtis neskatina statybos tokių naftotiekių kaip ES puoselėjamas „Nabucco“.
Rusijos diplomatai sugebėjo žengti pirmąjį praktinį žingsnį. Koks bus kitų pusių atsakas, pamatysime.
Jonas Motiejūnas
