Laukti 2008 metų prezidento rinkimų ir tikėtis, kad protas nugalės. Taip bendrais bruožais būtų galima apibūdinti Vakarų strategiją Rusijos atžvilgiu.
Apie tai redakcinėje skiltyje rašo britų žurnalas „The Economist“.
Rusija beveik spėjo pasiekti pergalę dujų karuose, kol dauguma europiečių apskritai pastebėjo, kad tokie karai vyksta. Šiemet Kremlius spėjo atkirsti Kaspiją (sudaręs sutartis dėl dujotiekių su Turkmėnija ir Kazachstanu). Apvyniojo aplink pirštą Austriją, Belgiją ir Vengriją (apie tvirtas jo pozicijas Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje nevertėtų nė priminti). Užkalbėdamas dantis kitoms dujas išgaunančioms šalims ėmėsi lipdyti dujų kartelį. Rusija taip pat suformavo galingą Kremliui lojalią stovyklą Europos Sąjungoje (jos pagrindas – Graikija ir Kipras, Latvija ir Slovakija vis labiau linksta į Rusijos pusę, o jei geriau įsižiūrėtume, pamatytume, kad turbūt tas pats vyksta ir su Bulgarija). Rusiški bankai ir kompanijos įterpė „penktąją koloną“ į Londono Sitį ir kitus finansinius pasaulio centrus.
Be to, reikia nepamiršti hakerių atakuojamų Estijos valstybės institucijų interneto svetainių ir begėdiškos Kremliaus paniekos Londone nunuodyto buvusio KGB karininko Aleksandro Litvinenkos bylai.
Laukti dar metus tikintis, kad į valdžią ateis kas nors malonesnis už Vladimirą Putiną – tik tuščios viltys. Užuot laukus naujų Kremliaus triukų, ar neturėtume verčiau pereiti į konttrataką? – klausia „Economist“.
Galima pradėti kad ir nuo šio klausimo – ar Rusija yra verta narystės „G8“ klube? Akivaizdu, kad ne. Rusiją priėmė į anuometinį „septynetuką“, kad būtų skatinami Boriso Jelcino bandymai paversti Rusiją demokratiška, laisva ir draugiška šalimi. Atrodo, kad tai buvo klaida. Šis žingsnis nedavė jokios naudos. Vadinasi, reikia arba pašalinti Rusiją motyvuojant tuo, kad „septynetas“ – uždaras klubas tik demokratiškoms valstybėms, arba priimti dar ir Kiniją ir paversti klubą ekonomiškai stiprių valstybių forumu.
Reikia išplėsti NATO – ir galimybėmis, ir aljanso narių skaičiumi. Sukurti „kibernetinį NATO“, kad būtų galima padėti vieni kitiems kovojant su valstybių remiamu internetiniu terorizmu, kaip atsitiko Estijos atakų atveju. Gali būti, kad dabar į tokį kibernetinį aljansą panorės įstoti Švedija ir Suomija; jeigu jos yra pakankamai protingos, tai įstos ir į NATO, kol dar turi tokią galimybę. Atnaujinti Europos Sąjungos plėtros kursą, ypač Serbijos ir Juodkalnijos atžvilgiu, kad būtų sudaryta atsvara Rusijos įtakai šiose šalyse.
Uždrausti Rusijos bendrovėms dalyvauti tarptautinėse turto rinkose – leisti tai daryti tik toms, kurių rankos švarios. Žiūrėti pro pirštus, kaip prekiaujama vogtu turtu – yra nusikaltimas. Kodėl rusiška naftos kompanija su prisiplėštais gamybiniais aktyvais (arba dujų tarpininkė, kuri uždirba pelnus vien tik dėl to, kad veikia reikiamoje vietoje) naudojasi kapitalo pritraukimo Londone privilegija? Lygiai taip pat Europos Rekonstrukcijos ir plėtros bankas privalo nutraukti „figos lapelių nuomą“ – aptarnauti rusus, kurie nori atrodyti respektabilūs. Atsižvelgiant į tai, kad Rusija dabar tiesiog maudosi piniguose, absurdiška reikalauti iš Vakarų mokesčių mokėtojų, kad jie jos teritorijoje bent ką nors finansuotų.
Sugriežtinti vizų režimą. Jei koks nors Rusijos magnatas Amerikoje paskelbtas persona non grata, ar verta jį priiminėti Londone? Arba, dar geriau, pradėti tokių žmonių deportaciją. Įsivaizduokite, koks bus poveikis, jei Amerika, D. Britanija, Prancūzija, Vokietija, Kanada, Italija ir bet kokios kitos prisijungti panorusios šalys vienu metu išsiųs iš savo teritorijos vienodą rusų šnipų skaičių. Pavyzdžiui, po 15 GRU (karinės žvalgybos), FSB, o taip pat SVR (KGB įpėdinėmis tapusios Rusijos tarnybos) darbuotojų. Šių specialiųjų tarnybų špionažas, vagystės ir nusikalstami kėslai nenusileidžia tam, kas dėjosi šaltojo karo metais, jei dar to nepranoksta. Taip parodytume šaltojo karo laikų vienybę, be to, suderintais veiksmais.
Kietesnis elgesys su Rusija duos naudos ir kitur – pavyzdžiui, Vakarų šalių užsienio reikalų ministerijose. Paskutiniuosius 20 metų oficialūs ryšiai su Rusija buvo ir tebėra skatinami, jeigu jie prisideda prie santykių plėtros prekybos, investicijų srityse ir tiesiog geros kaimynystės. „Vanagai“ negalėjo daryti karjeros. Dabar iš tokio požiūrio maža naudos – būtina kieta ir nuosekli politika.
Kieta politika turi savo kainą. Tačiau artimiausieji metai nebūtinai taps pragaištingi, jei Vakarai pasiryš vėl ginti savo įsitikinimus. Politika „pagyvensim –pamatysim“ garantuoja katastrofą, redakcinėje skiltyje rašo „The Economist“.
