Pažymėtina, kad kiek anksčiau Kazachstano lyderis pareiškė: „Pirma, mes niekada neatsisakysime savo nepriklausomybės. Antra, mes padarysime viską, kad apgintume ją. (...) Jeigu taisyklės, nustatytos sutartyje, nevykdomos, Kazachstanas turi teisę atsisakyti Eurazijos ekonominės sąjungos“. Savo ruožtu eiliniai kazachai nusprendė surengti pilietinę akciją „Nusiųsk Putinui istorijos vadovėlį“. Tai ką, tarp Kremliaus ir Astanos prabėgo juoda katė, ar su išvadomis skubėti nereikėtų?
Ši istorija prasidėjo po Rusijos veiksmų Kryme. Tuomet visa Centrinė Azija įsitempė, pradėjo nerimauti dėl Maskvos ketinimų jos teritorijų atžvilgiu. Daugiau alyvos į ugnį įpylė skandalingojo Rusijos politiko V. Žirinovskio (ką jau kalbėti apie E. Limonovą) žodžiai: „Reikia sukurti naują respubliką Mažąją Rusiją kaip dar vieną Rusijos federalinę autonominę apskritį su sostine Charkove. (...) Pietinę kryptį irgi reikia plėsti. Ir pirmiausia tai liečia Kazachstaną, Tadžikistaną ir kitas kaimynines šalis. (...) Turi būti Rusijos–Turkijos siena.“
Po kurio laiko viskas lyg ir aprimo, nors, kaip sakoma viename anekdote, „šaukšteliai atsirado, bet nemalonūs prisiminimai liko“. Ir štai nauja imperializmo porcija iš Vladimiro Volfovičiaus. Atsakydamas į žurnalisto klausimą, ar Rusija ketina pareikšti teritorines pretenzijas Kazachstanui, jis pažymėjo: „Kol kas palauksime. Susitvarkykime su Ukraina. Kazachstanas Muitų sąjungos narys. Tačiau ten irgi rusofobiškas nuotaikas kultivuoja“. Politologas T. Berezovecas šiame kontekste pareiškė, kad Rusija gali pretenduoti į šiaurės Kazachstano sritis, kur gyvena nemažai rusų, ir konstatavo: „Ukraina nėra paskutinis Putino sustojimas. Kitas taikinys Kazachstanas. Baltarusijai – pasiruošti“.
Tokiame fone anksčiau minėtas neatsargus ir gana dviprasmiškas Rusijos prezidento pareiškimas įnešė papildomos sumaišties į dvišalius valstybių santykius. Tačiau pabandykime pažiūrėti į situaciją ramiai, įvertinti ją (galimus Kremliaus imperinius užmojus Kazachstano atžvilgiu) logiškai.
Pirma, yra nuomonė, kad V. Žirinovskis kartais išsako neoficialią Rusijos poziciją, tačiau Kazachstano atveju jis akivaizdžiai perlenkia lazdą. Pažymėtina, kad jis gimė šioje šalyje, bet nuolat puola ją, tarsi turėtų kažkokią gilią asmeninę nuoskaudą ar kompleksą. Todėl galima sakyti, kad V. Žirinovskio žodžiai apie Kazachstano užgrobimą yra tik jo nuomonė, bet ne Kremliaus pozicija. Antra, V. Putinas, leisdamas sau netiesiogiai kvestionuoti istorinį kazachų valstybingumą, nebuvo visiškai neteisus: iš esmės Kazachstanas kaip savarankiška valstybė iš tiesų atsirado tik po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Tačiau net ne tai svarbiausia. Žurnalistai paskubėjo akcentuoti skandalingą Rusijos lyderio žodžių aspektą, bet kartu jis pabrėžė, kad N. Nazarbajevas yra unikalus žmogus, labai išmintingas ir patyręs vadovas, kuris atstovauja savo tautai ir niekada neveiktų prieš jos interesus. Kitaip tariant, V. Putinas faktiškai giria Kazachstaną už sprendimą strategiškai suartėti su Rusija ir gerbia ir vertina jo vadovą kaip partnerį.
Pagaliau, kokia prasmė Maskvai bandyti atimti šiaurės Kazachstano žemes ir taip rizikuoti prarasti vieną iš patikimiausių sąjungininkų? Rusija daug draugų neturi, o po „kazachiško Krymo“ su Kazachstanu galima bus atsisveikinti (ir tai Maskvai būtų didžiulė geopolitinė skylė regione). Nebent Kremlius planuoja integruoti į Rusijos Federaciją visą kaimyninę valstybę, bet tai jau imperinė šizofrenija, o ja V. Putinas lyg ir neserga. Taip, jis vardan savo eurazijinės vizijos aršiai kovoja dėl Ukrainos, bet Kijevas juk, skirtingai nei Astana, entuziastingai nesiintegravo į Muitų sąjungą. Galiausiai, suirutė Kazachstane neišvengiamai paveiktų visos Centrinės Azijos stabilumą, kuris ten labai trapus. Ar Kremliui reikalinga ugnis pietuose, į kurią malkas galop gali pradėti mėtyti radikalūs islamistai iš Afganistano? Vargu.
Problema ta, kad V. Putinas kažkodėl nesuprato, jog šiandieniniame sudėtingame kontekste (kai kiekviename Maskvos veiksme ar žodyje ieškoma gal nė neegzistuojančios piktybinės potekstės, nes baimės akys didelės) mintis reikia reikšti atsargiau. Be to, Rusijos vadovas turėjo žinoti, jog N. Nazarbajevui ir taip sunku: šalyje didėja ekonominė ir tautinė opozicija jo užsienio politikos kursui – verslininkai skundžiasi dėl nuostolių, patiriamų dėl Kazachstano narystės Eurazijos ekonominėje sąjungoje, kuri pirmiausia naudinga Rusijai, o vietiniai nacionalistai vis garsiau kalba, kad valdžia išduoda iškovotą nepriklausomybę, nes Maskva kuria ne ekonominę, o politinę sąjungą, kurioje nori dominuoti (ką jau kalbėti apie jų nepasitenkinimą kazachų kalbos padėtimi šalyje, kurioje rusų kalba de facto vis dar yra pagrindinė).
Kaip tik todėl N. Nazarbajevui nuolat tenka teisintis dėl savo eurazijinės (prorusiškos) geopolitikos, kuri šauna jam į nugarą. O juk jis nėra amžinas – Kazachstane artėja valdžios kaita, ir jeigu provokaciniai Rusijos pareiškimai ir bandymai politizuoti Eurazijos ekonominę sąjungą tęsis, dabartiniam „nacijos lyderiui“ bus sunkiau prastumti įpėdinį su tokiomis pat pažiūromis. Kita vertus, V. Putinas savo užuomina apie Kazachstano valstybingumo trapumą, galbūt sąmoningai, netiesiogiai perspėjo savo kolegą, kad jis net negalvotų apie nacionalistinį scenarijų (na ir mažiau demonstruotų palankumą dabartinei Ukrainos valdžiai siūlymais padėti atstatyti Donbasą ir pan.). Kaip rašo žinomas regiono ekspertas A. Dubnovas: „Kodėl neįsivaizdavus, kad, jeigu Astanoje į valdžią ateis grasinantys rusakalbiams ir jų teisėms kazachų nacionalistų generacijos lyderiai, kurie Maskvai nepasirodys lojalūs, bus prisiminta Kazachstano SSR komplektavimo, prijungiant prie jos tam tikras Pietų Sibiro ir Uralo teritorijas, istorija, vienu žodžiu, bus prisimintas Solženicynas... O toliau jau aišku kas – nauja „žaliųjų žmogeliukų“ (nesvarbu, mandagių ar ne) istorija“.
Šiuo atveju galima prisiminti, kad V. Putinas kartą pasakė, jog Ukraina išvis ne valstybė, ir mes matome, kuo tai baigėsi. Dabar suabejota Kazachstano valstybingumu. Tačiau, kaip sakė vienas filmo „Briliantinė ranka“ personažas: „Na, aš manau, kad iki to nebus prieita“ (juk, kaip leido suprasti Rusijos vadovas, N. Nazarbajevas labai išmintingas ir patyręs vadovas ir niekada neveiktų prieš jos – suprask, Rusijos – interesus, ir jis jau pasakė: „Tarkime, mes įstatyminiu būdu uždrausime visas kalbas, išskyrus kazachų. Kas tada mūsų laukia? Ukrainos likimas! Kas geriau: priversti visus kalbėti kazachiškai, bet kartu pralieti kraują ir prarasti nepriklausomybę ar išspręsti visas problemas išmintingai? Todėl aš manau, kad šiuo klausimu reikia būti kantriems“).
Trumpai sakant ir logiškai mąstant, V. Putino pareiškimo apie Kazachstaną nereikėtų sureikšminti. Taip, jis politiškai nekorektiškas ir neatsargus, turint omenyje, jog visų nervai įtempti. Bet jis nereiškia, kad po Ukrainos Rusija iš tikrųjų ketina imtis „rusofobiškų kazachų“, kaip aiškina V. Žirinovskis. V. Putinas puikiai supranta, kad šiuo atveju, kaip teigia vienas rusiškas posakis, „nuo gėrio gėrio ieškoti neverta“ (nors dėl viso ko, atrodo, perspėjo). O štai dėl Baltarusijos politologas T. Berezovecas turbūt teisus. Krymo tipo referendumas ten gali įvykti A. Lukašenkai traukiantis iš savo posto, o gal ir anksčiau. Tačiau tai jau visai kita istorija...
