Melagio diskomfortas gali būti slepiamas ne tik verbalinėje, bet ir neverbalinėje kalboje. Ekspertai teigia, kad naudodamiesi psichologiniais triukais, kaip gestai ir veido išraiškos, melagiai gali nesąmoningai išduoti savo apgaulingą elgesį.
Stebėkite savęs raminimo gestus
„Tai, ką žmogaus kūnas daro (ir jis tai daro puikiai), realiuoju laiku rodo psichologinį diskomfortą, – sako psichologas Joe Navarro. – Karalius Karolis III visada žaidžia su savo rankogalių sagutėmis. Taip jis kovoja su socialiniu nerimu. Princas Haris visada užsisega jau užsegtą sagą – tai dar vienas raminantis elgesys“.
Veido lietimas yra žinomas kaip būdas nuraminti save patiriant stresą, skelbia portalas „The Guardian“.
„Šiuo metu jūs užsidengiate savo kaklą, – sako J. Navarro, prasidėjus vaizdo pokalbiui. – Kitaip tariant, saugote jį, o taip yra todėl, kad priešais jus yra vyras“.
Taigi pirmas principas: viskas, ką žmogus daro rankomis ir veidu, kažką pasako. Dabar reikia išsiaiškinti, ką.
Tyrinėkite sritis, kuriose aptinkate psichologinį diskomfortą
J. Navarro prisimena FTB laikais vykdytą bėglio paiešką. Apklausdamas vyro motiną, jis paklausė, ar ji matė savo sūnų. Ji pasakė, kad ne, ir akivaizdžiai jaudinosi, tačiau nebuvo galimybės susieti nerimo su atsakymu: ji galėjo sakyti tiesą ir paprasčiausiai būti sutrikusi dėl dviejų FTB agentų pasirodymo prie namų durų.
Jis pakeitė taktiką ir paklausė, ar gali būti, kad jos sūnus slapstosi namuose, kol ji yra darbe.
Ji atsakė: „Ne, tai visai neįmanoma“, – rodydama nervingumą ir šiuo atveju prisidengdama kaklą. Bet juk tam nebuvo jokios priežasties, tiesa? Viskas, ką ji turėjo pasakyti, buvo: „Aš nežinau“.
Taigi neverbalinis nervų demonstravimas kartu su nelogišku atsakymu bylojo apie apgaulę. Žinoma, vyras buvo namuose.
Netikėkite akivaizdžiais gestais
Kai kurie ryškūs neverbaliniai veiksmai yra įsišakniję archajiškoje žmogaus savisaugoje. Matydami ką nors šokiruojančio ar baisaus, užsidengiame burną, nes „tai neleidžia skleisti mūsų kvapo, kurį plėšrūnai gali užuosti“, – sako psichologas J. Navarro.
Problema ta, kad kuo akivaizdesnis gestas, tuo lengviau jį suplanuoti ir imituoti. Scenarijus, kai visi įtariamieji rodo tą pačią veido mimiką ar gestą, daug ko nepasakys.
Ieškokite neatitikimo
Psichologijos daktarė, rašytoja Linda Papadopoulos atkreipia dėmesį į erdvę tarp neverbalinio ir verbalinio kalbėjimo – žodžių ir gestų neatitikimą: „Jūs kikenate, bet sakote „ne“.
Gabrielle Stewart yra į pensiją išėjusi draudimo tyrėja ir šioje srityje dirbanti sukčiavimo konsultantė. Aiškindamasi, ar žmogus sako tiesą, ji klausosi akustinių kalbos skirtumų, kai keičiasi garso aukštis ir tonas.
Meluojantys žmonės pasakoja istoriją su tiesos elementais, ir tai tikriausiai yra protinga, tik kai jie pradeda meluoti, nepastebi kaip „pagreitina kalbėjimo tempą ir kalba aukštesniu tonu“, – sako G. Stewart.
Išmokite priimti, o ne perduoti
„Gebėjimas aktyviai klausytis yra stebėtinai retas. Daugelis žmonių galvoja, ką pasakys toliau, o ne klausosi“, – sako Linda Papadopoulos.
Be to, pamirštame, kiek savęs atsinešame į bendravimą: jei esame įsitempę ar neramūs, sunkiau pastebėti ar iššifruoti kitų stresą.
L. Papadopoulos pasakoja, kaip ji įkliuvo į sukčių pinkles, kai išgyveno šeimyninę krizę: „Rašau apie tokius dalykus – aš išmanau savo dalykus, bet tą akimirką buvau apgauta. Jei būčiau žaidusi, tai būtų buvę daug mažiau tikėtina. Toks yra visas psichologijos pagrindas: mes mąstome remdamiesi savo emocijomis, o tai sušvelnina mūsų mąstymo kokybę“.
Neignoruokite, kokį poveikį pokalbiui daro jūsų tonas: „Jei atrodote kažką kaltinantis, tai turi įtakos žmonių reakcijai, – sako J. Navarro. – Niekada to nedariau, nes tai verčia žmones gintis ir pradeda maskuoti elgesį, kurį turiu stebėti“.
Taip pat nedarykite skubotų išvadų. Klasikiniai būdai pastebėti melagį, pavyzdžiui, neaiškumas arba laiko laimėjimas, gali reikšti visai ką kita.
„Tai gali reikšti, kad jie iš tikrųjų neklausė, – sako L. Papadopoulos. – Jei per greitai nuspręsite, kad atskleidėte apgaulę, tai užkirs kelią kitiems galimiems paaiškinimams“.
Paprašykite, kad jie papasakotų savo istorijos versiją
Gabrielle Stewart, kuri draudimo tyrimus atlikdavo telefonu, sako: „Svarbiausia yra pasakojimo struktūra. Nebūtinai tai darytumėte asmeniškai kalbėdami su žmogumi, tačiau bet kokia istorija turės pradžią, vidurį ir pabaigą. Paprastai tai būna 30 proc. įžangos – informacijos sukaupimo, 40 proc. turinio ir 30 proc. baigiamųjų minčių ir apmąstymų.
Netikras pasakojimas nesilaikys šios struktūros, nes iš tikrųjų nenori papasakoti tų 40 proc. turinio. Dažniausia melo struktūra bus tokia: 80 proc. įžanginis informacijos kaupimas, o tada melagis labai, labai greitai papasakos, kas įvyko, o paskui norės viską baigti“.
Kai įvyksta kas nors reikšmingo, labai neįprasta yra tai pamiršti. Net jei įvykis buvo neteisingai prisimintas ar suprastas, atmintyje neliks didelės skylės ten, kur tas prisiminimas turėtų būti.
Klausykitės laikų ir skyrybos
„Kai meluojame, vartojame visiškai kitokią kalbą, – sako G. Stewart. – Tikrai garsus pavyzdys – JAV prezidentas Richardas Nixonas. Jis buvo paklaustas tiesiai šviesiai: Ar žinojote apie „Votergeitą“ (JAV XX a. 8-ojo dešimtmečio politinį skandalą)?, o jis atsakė: „Prezidentas nieko panašaus nebūtų padaręs“. Pirma, jam pasireiškė disociacija, kuri yra labai dažna“. Neteisingame pasakojime trūksta „aš“ ir „mano“, nes norime melą nustumti nuo savęs. Tuomet jis pasimetė laikų atžvilgiu“.
Pavyzdys: tiesą sakantis asmuo, kurio automobilis buvo pavogtas, sakys: „Aš palikau jį čia, grįžau po valandos ir jo nebebuvo“. Tuo tarpu melagingas pasakojimas gali nuslysti į esamąjį tęstinį laiką: „Einu keliu ir ieškau savo automobilio, galvoju...“
Stebėkite keistus garsus ar atsitiktinius žodžius
G. Stewart kalba apie „emocinį nutekėjimą“. Melagis gali atsitiktinai pradėti juoktis, bet tai neskambės natūraliai. Dažnai pasitaiko atsitiktinių, tarsi laiką užpildančių, garsų.
„Tai papildomas kognityvinis krūvis, sakant melagingus dalykus, – sako tyrėja. – Tai tarsi tuo pat metu stuksenti į galvą ir trinti pilvą. Asmenys negalės pakęsti tylos, tad girdėsite kosulį arba virtines žodžių, kurių nereikia sakyti“.
Su tuo susijusi neįpareigojanti kalba, arba „lingvistinis apsidraudimas“ – tokie žodžiai kaip „tikriausiai“ ir „galbūt“ yra tarsi atsakomybės nusimetimas: „Nenoriu įsipareigoti tai kalbėdamas“.
Užduokite melą atskleidžiančius klausimus
Aštuntajame dešimtmetyje kalėjimo psichologas, sukūrė keletą įdarbinimo į policiją testų, kuriais buvo siekiama nustatyti, ar kandidatai yra sąžiningi. Vienas iš jų buvo toks: „Ar esate vedęs? Ar kada nors turėjote romaną? Ar kada nors galvojote apie romaną?“
Jei į pirmąjį klausimą žmogus atsakydavo „taip“, nesvarbu, ką atsakydavo į antrąjį, tačiau jei tik į trečiąjį neatsakydavo „ne“ – aišku, kad meluoja, nes visi vedę yra apie tai galvoję.
Paklauskite savęs: ar žiūrite pro tinkamą teleskopo galą?
Kiekviena iš šių užuominų – verbalinė, neverbalinė ir tarpinė – priklauso nuo tam tikro dalyko: melagio diskomforto. Ne visi jaučia diskomfortą dėl melavimo, kai kurie žmonės tuo mėgaujasi.
„Žinome, kad bent 1 proc. bet kurios populiacijos – čia, Amerikoje, yra psichopatai, – sako J. Navarro. – Šie žmonės gali meluoti visą dieną“.
Be to, „4 proc. gyventojų yra asocialūs: tai žmonės, kurie gyvena iš nusikalstamos veiklos, – tęsia jis. – Net jei jie negimė apgaudinėti, jie bus prie to pripratę“.
Daugeliui žmonių tenka meluoti dėl darbo. J. Navarro pamini šnipus ir gydytojus, tačiau plačiau pabrėžia, kad visi naudojame melą „kaip socialinio išlikimo priemonę“. Neišvengiamai kai kurie iš mūsų galiausiai taps gana geri melagiai.
Bet ką mes bandome išgyventi? Norime išlikti grupės nariais ir bijome būti pašalinti.
Taigi, jei sugretintumėte verbalinius ir neverbalinius požymius, paskui atvirkštine tvarka atliktumėte testus, punktų atmetimo būdu galėtumėte išsiaiškinti, kas meluoja. Net jei jie būtų psichopatiškai geri melagiai, tai neturėtų reikšmės.
