Po nuožmaus lietaus vėl pažeme ridinėjasi saulė. Traukdama namo po įprasto šeštadieninio „apsišopinimo“ lenkiu dešinės rankos pirštus skaičiuodama namus, kuriuose (esu įsitikinusi) jaukiai įsikūrę broliai lietuviai.
Tikrai nereikia jokių ypatingų galių, kad įmintum tokią mįslę: užtenka žvilgtelėti į ramiai aukštyn vilnijantį dūmelį ir įkvėpti čirškančio šašlyko aromato, kad suprastum, kas tame name gyvena. Šypteliu pati sau pagalvojusi, jog alus ir nuo mėsos lūžtantys iešmai – neatsiejami lietuvio gyvenimo atributai. Automatiškai tarsi kulkos viena po kitos ima piltis panašios mintys. Taigi, kas, iš tikrųjų, išduoda lietuvį?
Išvaizda
Pirma į galvą atėjusi mintis – išvaizda. Neišpasakytomis gražuolėmis bei vienomis iš seksualiausių pasaulio moterų tituluojamos lietuvės Jungtinėje Karalystėje turi dar didesnes galimybes pasirūpinti savo išvaizda: įsigyti garsiausių dizainerių drabužių bei avalynės už prieinamą kainą, naudoti tiktai kokybišką kosmetiką, mėgautis įvairiomis grožio procedūromis ir lankytis prašmatniuose mados bei dizaino renginiuose. Vyrai, žinoma, gyvena tomis pačiomis sąlygomis, ir jiems atsiveria tos pačios galimybės, tačiau ne paslaptis, kad jie suranda kur kas, anot jų, vyriškesnių pramogų.
Vis dėlto, tenka pripažinti, jog gatvėje gali sutikti taip „nusidabinusių“ tautiečių, kad nebežinai, ką ir daryti – verkti ar juoktis. Iš toli šviečiantys peroksido „pakąsti“ plaukai, siekiantys juosmenį, vinies „storumo“ kulniukai, kone smingantys į asfaltą, į kairę ir dešinę išsišovę dubens kaulai bei oranžinio atspalvio pudra – tik pagrindiniai lietuvių atpažinimo bruožai.
Tokie veiksniai kaip delno dydžio D&G, GUCCI ar kitų garsių (ir, aišku, brangių) firmų pavadinimai, išsiuvinėti, išgraviruoti ar kitais būdais pritvirtinti prie akinių kojelių, marškinėlių, džinsų bei rankinių, atlieka itin svarbią funkciją atpažinimo procese. Gaila, kad dauguma tų drabužių bei aksesuarų atkeliauja ne iš kur kitur, o iš visų mylimos Kinijos. Rytų europietės mėgsta tai, kas blizga ir kuria turtingos moters įvaizdį.
Nė kiek nuo silpnosios lyties šiuo klausimu neatsilieka ir vyrai, nevengiantys dėvėti, atseit, dizainerių šedevrų, ir, be kita ko, papuošti plačias savo krūtines piršto storumo aukso grandinėmis. Sunku patikėti, kad yra tokių ne vien tik madai, bet ir savikritikai atsparių žmonių.
Būtų kvaila tvirtinti, jog taip atrodo visi Anglijoje gyvenantys lietuviai ir lietuvės, tačiau tai – tipinis vaizdelis. Galbūt dėl to, jog stilingai ir skoningai atrodantys lietuviai dažniausiai nėra panašūs į lietuvius ir negali paneigti susiformavusios nuomonės, jog mūsų tauta smarkiai prasilenkia su vyraujančiomis mados tendencijomis. Apmaudu, bet ant lietuvaičių krinta slogus beskonybės šešėlis.
Juokas
Iškart suskumbu teisinti mus ir jus, bandydama surasti teigiamų savybių, kuriomis akivaizdžiai išsiskiriame iš pilkųjų masių. Žinoma, tai nėra taip sudėtinga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, netgi atvirkščiai – mes nevažinėjame prastais automobiliais, niekada neklausome muzikos tyliai, nesibodime keliauti Tėvynėn mikroautobusais ir juokiamės tik tiek, lyg mums už tai mokėtų. Ties tuo punktu man ir norisi sustoti – juokas.
Kad ir į kokią kavinę, prekybos centrą ar metro stotį užklystum, ausį būtinai pasieks garsiakalbių lietuvių balsai. Paradoksalu, tačiau dauguma Anglijos lietuvių, priešingai nei likusieji Tėvynėje, nesidrovi garsiai juoktis viešose vietose. Nesidrovi jie, deja, juoktis ir vieni iš kitų. Na, o tokie pokštai dažniausiai nelieka nepastebėti policijos pareigūnų (pabuvoti angliškoje areštinėje, pasirodo, irgi pramoga).
Nepaisant visko, anglai mus pažįsta kaip nepailstančius vakarėlių liūtus (t. y., pakeliančius išgerti daugiau nei jie) ir kaip nepaprastai linksmus žmones. Matyt, nėra „tamsta lietuvis“ toks kietaodis: gyvenimas kitokioje kultūroje (ar tiksliau „kultūrų katile“) verčia keistis ir prisitaikyti. Moteriškės lakuotomis kurpaitėmis bei vyriškiai blizgančiomis sportinėmis kelnėmis nebesigrūda į autobusus ir traukinius pirmieji, nesimuša dėl vietos eilėje, automobilių spūstyse užleidžia kitus vairuotojus ir svarbiausia – garsiai juokiasi, tarsi būtų grynaveisliai laimingi europiečiai.
Uniformos
Viešasis transportas nėra didžiausias Londono privalumas, jeigu jis apskritai papuola į tą sąrašą. Tačiau piko valandą keliauti metro, traukiniu ar autobusu gali būti neįtikėtinai įdomu, jeigu išsikovoji kelių centimetrų dydžio plotelį (kad užtektų abiem kojoms pastatyti) ir turi pakankamai erdvės pasukti galvą į kairę ir dešinę. Tai pats geriausias laikas susipažinti su tautiečiais!
O juos atpažinti labai paprasta: tereikia dairytis dažais, betonu ar purvu apdrėbtų batų ar kuprinių bei anksčiau minėtų aprangos detalių ir (svarbiausia!) lietuviškos knygos rankose. Ilgos kelionės namo ne vieną priverčia prasimanyti priemonių, kaip nukreipti mintis nuo sočios vakarienės ar minkšto krėslo priešais televizoriaus ekraną, o knyga – pats geriausias būdas išeiti į kitą pasaulį.
Ko tik nepamatysi važinėdamasis po angliška žeme: apstu garsiausių lietuviškų bei užsienio romanų, populiariausių žurnalų, receptų knygų, o retkarčiais pasitaiko netgi poezijos ar rusų klasikos. Taigi, lietuviškas skaitalas pilkų kostiumų fone yra pats patikimiausias lakmuso popierėlis beieškant emigravusio tautiečio ir, žinoma, tai – neatsiejama darbinės uniformos dalis.
Elgesys
Anksčiau ar vėliau tektų pasakyti, jog lietuvį lengva atpažinti, nes jis trokšta būti atpažintas. Jaunoji karta, susiformavusi jau emigracijoje, gėdijasi savo tautybės ir ją slepia, tuo tarpu vyresnieji nevengia dėvėti marškinėlių, kepuraičių ar šalikų, papuoštų lietuviška simbolika. Galbūt tokia yra jų meilės Tėvynei ir ilgesio namams išraiška, o gal tai tik desperatiškos pastangos išsiskirti iš minios. Bet kokiu atveju, geltona-žalia-raudona visuomet traukia akį, tad yra puikus lietuvio atpažinimo bruožas.
Anglų kalbos ignoravimą taip pat pavadinčiau viena fenomenaliausių mūsų tautiečių elgesio formų. Pati esu ne kartą mačiusi ir girdėjusi, kaip eilinis pilietis iš Lietuvos prekybos centre, kino teatre, metro stotyje ar kitoje viešoje vietoje kreipiasi į anglus darbuotojus lietuviškai ir didžiai stebisi, kaip jo nesupranta. Neiškentęs „persijungia“ į rusų kalbą, o kai ir toji negelbsti situacijos, pasitelkia visuomet naudingą pirštų ženklų abėcėlę. Kai galų gale gauna ko norėjęs, o kuris nors iš darbuotojų pasiteirauja, iš kur jis esąs, pastarasis visuomet sugeba susizgribti, apie ką kalbama, ir išdidžiai pareikšti – iš Lietuvos!
Kalbai pasisukus apie viešąsias vietas, reiktų paminėti ir oro uostus, kuriuose (be jokios abejonės) visuomet surasi lietuvių. Na, o kad netektų ilgai ieškoti, tiesiu taikymu sukame prie „Ryanair“ inijų terminalo, nes kaip teigia „Veidaknygė“ (angl. Facebook), lietuviai „skrenda pigiai su Ryanair“. Aišku, tai tik įrodo, jog mes žinome, kada ir kaip galima sutaupyti, tačiau ryškiausia lietuvį oro uoste išduodanti detalė yra jo lagaminas! Atrodo, nieko nesiveži, o jis visada kaip pilnas, taip pilnas... Reikia tik pasidžiaugti, kad pažiūrėjus į tokio dydžio bagažą pasidaro aišku, jog mes jau priklausome Vakarams.
Pabaigai norisi pridurti, kad šios lietuvio atpažinimo gairės labiau reikalingos užsieniečiams, nes mes, vos žvilgtelėję vieni į kitus, galim patvirtinti: „Lietuvis! Ant kaktos parašyta...“
Justė Šemetaitė
