1999 metais Kambodžos šiaurės vakaruose esančiame kaime vienas vyras prisistatė žurnalistui. Jis teigė esąs Hongas Penas, buvęs mokytojas iš šalies sostinės Pnompenio. Jis gerai kalbėjo angliškai ir vilkėjo vienos amerikiečių pagalbos organizacijos marškinėlius.
Tačiau žurnalistas atpažino jo veidą – jis sutapo si nuotrauka, kurią žurnalistas su savimi nešiojosi jau keletą metų. Tai buvo Kaingo Gueko Eavo nuotrauka. Šis vyras anksčiau vadovavo liūdnai pagarsėjusiam Tuol Slengo kalėjimui,.
Ten per keturis Raudonųjų khmerų valdymo metus žuvo 17 tūkst. vyrų, moterų ir vaikų. Visi kaliniai buvo kankinami ir tardomi. Vėliau jie buvo tiesiog nužudyti, o jų kūnai suversti į masines kapavietes.
Galimybė susitikti su žurnalistu lėmė Kaingo Gueko Eavo areštą.
Jis tapo pirmuoju buvusiu Raudonųjų khmerų režimo pareigūnu, stojusiu prieš Jungtinių Tautų remiamą Kambodžos genocido tribunolą.
Ten Kaingas Guekas Eavas aiškino, kad tiesiog turėjo vykdyti vyresniųjų nurodymus, nes priešingu atveju pats būtų buvęs nužudytas. Tačiau Kambodžos gyventojų akyse šis vyras, kuris pirmadienį buvo nuteistas kalėti 35 metus, yra tapęs tikru Raudonųjų khmerų brutalumo simboliu.
Mokyklos mokytojas
Kaingas Guekas Eavas Kombodžos Kampong Tomo provincijoje gimė praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio pabaigoje.
Jis puikiai išmanė matematiką, o tai jam garantavo vietas prestižinėse mokyklose. Po mokyklos baigimo jis mokytojo diplomą užsidirbo Pnompenio univeristet. Būtent ten jis sutiko studentų iš Kinijos ir susidomėjo komunizmo ideologija.
Vėliau jis ėmė dirbti mokytoju vidurinėje mokykloje, kur garsėjo savo griežtumu ir puikiu dėstymu. Tačiau jo atsidavimas kairuoliškoms idėjoms patraukė policijos dėmesį ir septintajame dešimtmetyje vyras keliems mėnesiams buvo sulaikytas.
Tuo metu šalyje jau plito konfliktas. JAV ir pietų Vietnamo pajėgos įsiveržė į Kambodžą ieškodamas ten esančių šiaurės Vietnamo komunistų. Jie bombardavo Kambodžos teritoriją ir kaimiečiai buvo priversti bėgti į miškus tiesiai pas kairiuosius sukilėlius, kurie tuo metu jau kovojo prieš šalyje nepopuliarią JAV remiamą vyriausybę.
Kaingas Guekas Eavas prisijungė prie sukilėlių, kurie save vadino Raudonaisiais khmerais. Iš pradžių jis buvo vieno sektoriaus saugumo vadas ir 1971 metais tris mėnesius tardė sulaikytą prancūzų antropologą Francois Bizot.
F. Bizot apibūdino savo tardytoją kaip „tiesos siekėją“, žmogų, kuris „gyvenime ieško absoliučios tiesos“. Antropologas vėliau sužinojo, kad buvo paleistas tik todėl, jog Kaingas Guekas Eavas buvo įsitikinęs jo nekaltumu ir stojo ginti antropologo prieš savo vyresniuosius.
Tai buvo retas gailestingumo aktas iš Kaingo Gueko Eavo pusės. Netrukus šis vyras buvo paaukštintas.
Žudymo laukai
1975 metų balandžio 17 dieną Raudonieji khmerai užėmė Pnompenį. Kambodžai tai reiškė keturis metus trukusio košmaro pradžią.
Buvo panaikinta šalies valiuta, o miesto gyventojai buvo prievarta išvaryti dirbti į laukus, kur šimtai tūkstančių mirė iš bado. Režimo priešai, o tai buvo itin plačiai taikoma kategorija, be jokio gailesčio būdavo labai efektyviai eliminuojami.
Tuol Slengo kalėjimas, kurio direktoriumi tapo Kaingas Guekas Eavas, buvo itin svarbi šios žudymo mašinos dalis. Pats žymiausias režimo kalėjimas, dar žinomas kodiniu pavadinimu S-21, buvo įkurtas buvusios mokyklos pastate, pačiame Pnompenio centre.
Kalėjime buvo kalinami senosios vyriausybės pareigūnai, asmenys, priklausę vadinamajai viduriniajai klasei ir galiausiai Raudonųjų khmerų nariai, įtarti nelojalumu vadovybei.
Vien jau buvimas Tuol Slengo kalėjime reiškė, kad esi pasmerktas. Vos patekę į kalėjimą, žmonės būdavo nufotografuojami ir pasveriami. Tuomet prasidėdavo apklausos.
Kaliniams būdavo liepiama rašyti išsamų prisipažinimą dėl savo nelojalumo. Jiems būdavo liepiama prisipažinti, kad jie yra šnipai. Be to, būdavo liepiama įduoti ir šeimos narius. Atsisakymas prisipažinti nebuvo išeitis, nes tie, kas bandydavo neprisipažinti, būdavo žiauriai kankinami. Tiesa, kankinami būdavo ir tie, kurie prisipažindavo.
Aukščiausio rango kaliniai gyvi išlikdavo kelis mėnesius, kad būtų užtikrinta, jog jų prisipažinimai bus itin išsamūs. Prisipažinimus dažnai tikrindavo pats Kaingas Guekas Eavas. Mažiau svarbiais kaliniais būdavo atsikratoma greičiau. Bet kokiu atveju visų laukė vienodas galas.
Kaliniai būdavo nuvežami į „žudymo lauku“ Čeung Eke, esančiame už kelių kilometrų nuo Pnompenio. Iš pradžių žmonės turėdavo išsikasti sau kapus, o tuomet būdavo nužudomi.
Pasmerktųjų vaikų laukdavo toks pats likimas. Šiandien prie Čeng Eke augančio medžio stovi ženklas, ant kurio užrašyta: „Žudymo medis, prie kurio egzekucijų vykdytojai mušdavo vaikus“.
Kalinimus Tuol Slengo kalėjime išgyveno vos keliolika kalinių. Kai 1979 metų Pnompenį užėmė Vietnamo pajėgos, apleistame kalėjime buvo rasti pūvantys žmonių palaikai.
„Negalėjau padėti“
Raudonieji khmerai atsitraukė į savo įtvirtinimus šiaurės vakaruose, o Kaingas Guekas Eavas keliavo kartu su jais.
Kelis metus jis praleido gyvendamas pasienyje su Tailandu. Vyras išmoko anglų kalbą ir keletą kartų netgi darbavosi pagalbos organizacijose. Jis taip pat dešimtojo dešimtmečio viduryje grįžo mokytojauti ir atsivertė į krikščionybę.
Kai žurnalistas Nicas Dunlopas jį atpažino 1999 metų balandį, Kaingas Guekas Eavas kartu su savo vaikais buvo įsikūręs netoli Batambango.
Duodamas interviu žurnalistams N. Dunlopui ir Nate'ui Thayeriui, jis kalbėjo apie savo vaidmenį Tuol Slengo kalėjime. Jis pripažino daręs labai blogus dalykus, tačiau teigė, kad nurodymai buvo gaunami iš Raudonųjų khmerų centrinio komiteto.
„Visi suimtieji privalo mirti. Tai buvo partijos taisyklė. S-21 neturėjo teisės pats ką nors suimti. Mūsų atsakomybė buvo tardymas ir prisipažinimo perdavimas centriniam partijos komitetui“ - pasakojo Kaingas Guekas Eavas.
Po dešimties metų teisme jis pareiškė „giliai apgailestaujantis“ ir atsiprašė savo aukų artimųjų.
„Aš negalėjau padaryti nieko, kad padėčiau. Pol Potas laikė šiuos žmones dygliais savo akyse“ - teigė Kaingas Guekas Eavas.
Baigiantis teismui, jis paprašė būti paleidžiamas, nes esą neužėmė aukštų pareigų Raudonųjų khmerų režime. Aukų artimieji teigia, kad taip jo teiginiai apie atgailą prarado bet kokią vertę.
