Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tikriausiai niekada nemanė, kad turės pripažinti, jog į Ukrainą jis išsiuntė šauktinius. Tačiau Rusijos vyriausybė turėjo tai padaryti.
Karo prievolė Rusijoje yra opi tema, ir tai, kad Kremlius išsiuntė šauktinius kovoti į Ukrainą rodo, kiek šalies lyderiai tikėjo, jog gali nuslėpti karo išlaidas nuo šalies gyventojų. Tačiau dabar, kai jų dislokavimas yra viešas, ką apie karą ir tolimesnę konflikto eigą sako besitęsiantis Rusijos šauktinių siuntimas į karo zoną?
Trumpas atsakymas yra toks, kad karas vyksta ne taip, kaip planuota – ir šauktinių naudojimas gali sukelti daugiau problemų Rusijos saugumo vadovybei.
Rusijos karinį personalą sudaro keturios pagrindinės grupės: karininkai, puskarininkiai (labai mažai), sutartiniai ir šauktiniai. Istoriškai šaukimas į kariuomenę Rusijoje buvo naudojamas siekiant užtikrinti, kad didelė dalis gyventojų turėtų karinį pasirengimą mobilizacijos dideliam karui atveju, ir sumažinti išlaidas, susijusias su pakankamai didelės kariuomenės išlaikymu, kad būtų galima apginti šalį. Juos taip pat paprastai draudžiama dislokuoti užsienyje. Šiandien Rusija reikalauja, kad visi vyrai nuo 18 iki 27 metų registruotųsi šaukimui, paprastai metams, o tada pereiti į privalomąjį rezervą.
Šiuo metu dauguma skaičiavimų rodo, kad maždaug 25 procentus Rusijos kariuomenės sudaro šauktiniai, o jų skaičius skiriasi kiekvienoje karinėje tarnyboje ir tarp padalinių tipų. Ir nors Rusija bandė pereiti prie profesionalios armijos – pirmiausia siekdama padidinti pajėgų parengimo ir kompetencijos lygį – šalis turi suderinti profesionalumą su poreikiu išlaikyti didelę kariuomenę.
Vis dėlto visuomenės parama šaukimui Rusijoje yra ribota, o šauktinių dislokavimas užsienyje yra prieštaringa tema. Šauktiniai paprastai yra mažiau pajėgūs nei jų kolegos, kurie dirba kariuomenėje pagal sutartį, nes jų tarnybos laikotarpis riboja jų apmokymų kiekį. Ir nors ilgesnis šaukimo laikotarpis lemtų stipresnes šauktinių pajėgas, toks sprendimas pasirodytų nepopuliarus Rusijos visuomenei. Taigi, kai jie naudojami, šauktinių tarnybos nariai paprastai skiriami atlikti vaidmenis, kuriems reikia mažiau techninių žinių, pavyzdžiui, logistikos srityje, kuri jau pasirodė esąs esminis taškas Rusijos pažangai Ukrainoje.
Be to, dėl nuo sovietmečio plačiai paplitusio žiauraus pykčio, vadinamo dedovščina, šauktinių moralė yra žemesnė ir susitelkimas daliniuose yra mažesnis. Rusijos kariuomenei sekėsi įvairiai sumažinti to padarinius, tačiau miglotumas tebėra pagrindinė problema, dėl kurios plačiai paplitę (ir dažnai sėkmingi) bandymai atleisti nuo tarnybos, dažniausiai dėl medicininių ar švietimo priežasčių.
Šauktinių panaudojimas aktyviose kovose paveiks daugybę rusų šeimų ir greičiausiai sukels neigiamą plačiosios visuomenės reakciją, nes aukų skaičius auga. Per sovietų ir Afganistano karą devintajame dešimtmetyje sovietų vadovybė buvo taip susirūpinusi dėl visuomenės pasipiktinimo, kilusio dėl aukų ir karo tikrovės neigimo, kad išsiuntė namo žuvusius karius užantspauduotuose cinko karstuose.
Akivaizdu, kad spaudimas iš vidaus jau yra pakankamai stiprus, todėl Rusijos valdžia turėjo pripažinti, jog šauktiniai yra Ukrainoje. Dar visai neseniai V. Putinas pažadėjo, kad kare prieš Ukrainą nekovoja nei vienas šauktinis. Tačiau vos po dienos Gynybos ministerija viešai patvirtino, kad Ukrainoje yra rusų šauktinių, o kai kurie pateko į nelaisvę. Tada Rusijos vyriausybė pažadėjo juos visus grąžinti namo ir užkirsti kelią tolesniam jų dislokavimui. O anksčiau šią savaitę Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis savo kalboje apie konflikto sustabdymą kreipėsi tiesiai į šauktinius, kad jie pasiduotų.
Iki oficialaus pranešimo Rusijoje sklandė gandai apie šauktinių buvimą karo zonoje, o informaciją iš Ukrainos buvo sunku iššifruoti, tačiau pasirodė žinutės mamoms ir įrašai, kaip kariai verkia priešakinėse linijose. Rusijos karo belaisvių vaizdo įrašai leidžia manyti, kad bent kai kurie nežinojo, kad kariauja Ukrainoje. Taip pat pasirodė pranešimai apie žemą rusų karių moralę. Rusijos karių motinų komitetas taip pat išreiškė susirūpinimą, kad šauktiniai buvo verčiami pasirašyti sutartis pasienyje – tokią praktiką, kaip pranešama, 2014 m. Rusija taikė Ukrainoje.
Nepaisant visų šių trūkumų, Rusijos kariuomenės šauktinių naudojimas parodo, kokią lengvą šią „karinę operaciją“ jie įsivaizdavo. Šauktiniai elitiniuose padaliniuose nedažnai sutinkami, o ankstyvi Rusijos operatyvinių planų vertinimai leidžia manyti, kad elitiniai daliniai greitai ir be didesnio pasipriešinimo turėjo užtikrinti teritorijas. Tačiau netikėtai pasirodžius Ukrainos kariškiams, Rusijai teko į kovą įstumti daugiau dalinių ir vargu ar būtų pasitelkusi šauktinius, jei manytų, kad jie nėra reikalingi. Taigi, jų dalyvavimas taip pat gali būti ženklas, kad bandymai užpildyti kariuomenę su kariais, kurie dirba pagal sutartį, nepavyko.
Jei, kaip siūlė Rusijos vyriausybė, jų įdarbinimas Ukrainoje buvo atsitiktinis, tai blogai atspindi Rusijos vadovybę, taip pat atskleidžia rimtas personalo kontrolės problemas Rusijos karininkų korpuse.
Situacija taip pat rodo, kiek Rusijos pareigūnai turėjo manyti, kad gali kontroliuoti vidaus diskursą. Nors Kremlius iš tikrųjų kontroliuoja daugumą žiniasklaidos pranešimų ir vis griežčiau laikosi informacijos erdvės, blogas žinias iš fronto sunku nuslėpti. O kai motinos negali pasiekti savo sūnų arba kai jie grįžta sužeisti ar karstuose, karo realybė gali pakurstyti Rusijos gyventojų pyktį, kaip ir per sovietų ir Afganistano karą.
Taigi, Rusijos valdžia yra suvaržyta. Kadangi karas yra sunkesnis nei tikėtasi, jai reikia daugiau darbuotojų, atliekančių kovinius ir pagalbinius vaidmenis. Tačiau jei ir toliau bus siunčiami šauktiniai, ypač dideliais kiekiais, tai gali būti vertinama kaip didėjančios karinės nevilties ženklas. Į Ukrainą stumti daugiau šauktinių arba pasinaudojus jais pažadėti parsivežti namo reiškia ne tik tai, kad Rusijos kariuomenė į frontą siunčia mažiau pajėgių pajėgų. Tai taip pat reiškia, kad Rusija rizikuoja padidinti karo išlaidas žmonėms, o tai gali sukelti tolesnį visuomenės pasipiktinimą, nes Rusijos gyventojai gali suprasti, kad jiems buvo meluota.
Kad ir kokia būtų jų dislokavimo priežastis, Rusijos šauktinių panaudojimas kare Ukrainoje atspindi menką Rusijos kariuomenės pajėgumą ir pasirengimą šiam karui. Ir nors mes vis dar nežinome, kiek šauktinių yra Rusijos pajėgose Ukrainoje ar kuriuose daliniuose jie kovoja, kaip Rusijos kariuomenė su jais elgsis toliau, bus aiškus jos įsipareigojimo karui įrodymas. Ir tai parodys, kaip gerai, jų manymu, viskas vyksta.
