Šimtai mašinų laukia karštyje, kad pravažiuotų vieną iš tuzino kontrolės punktų ir patikrų, kurias reikia kęsti kiekvieną dieną. Nuolatinis variklių ūžimas. Degalų, nešvarumų ir kebabų kvapas. Iš karinių automobilių į tavo galvą nutaikyti automatinai ginklai. Kalnai šiukšlių, gandai apie naujausius nužudymus ir sprogimus. Sveiki atvykę į naująjį Iraką, tokį patį kaip ir senasis Irakas, nepaisant to, kad B. Obama nutraukė G.Bušo operaciją „Irakiečių laisvė“ ir paskelbė pradžią savo operacijai „Nauja aušra“, o Irako ministras pirmininkas N. Al-Malikas paskelbė savo šalį suverenia.
Irakas jau ne kartą buvo pasiskelbęs nepriklausomu, pirmą kartą tai padarė 2004 m. birželį. Kaip ir ankstesni paskelbimai, neaišku, ką reiškia ir pastarasis. Nuo tada, kai amerikiečiai nutraukė savo kovines operacijas, kai kuriose šalies dalyse vis dar galima pamatyti JAV karinių transporto priemonių, patruliuojančių be irakiečių palydos. Taip pat amerikiečiai vis dar tęsia karines operacijas Mosuloje ir kitur, prisidengę „pajėgų apsauga“ arba „kelio savadarbiams sprogstamiesiems įtaisams užkirtimu“ . Irake esantys amerikiečių kariuomenės pareigūnai yra pasipiktinę Baltųjų Rūmų pranešimu, kad karinės pajėgos jau pasitraukė. Tos, kurios liko, vis dar laiko save kovos būriais ir į grėsmę atsako prevenciniu būdu.
Irakas yra sulaikytas nuo pilnavertės nepriklausomybės ne tik dėl 50 000 JAV karių būvimo. Karinių pajėgų statuso susitarimas, turintis sąlygą, kad JAV karinės pajėgos visiškai pasitrauks iki 2011 m., atima iš Irako galimybę būti visiškai savarankišku. JT 7-to skyriaus sankcijos numato, kad Irakas reparacijoms turi sumokėti 5% naftos atnešamų pajamų (daugiausia Kuveitui), o tai neleidžia irakiečiams būti visiškai nepriklausomiems ir izoliuoja juos nuo tarptautinės finansinės bendruomenės. Saudo Arabijos ir Irano įsikišimas, finansinis ir politinis, taip pat apriboja Irako galimybę tapti suverenia ir demokratiška valstybe. Okupacijos metu svarbiausi sprendimai, nulėmę dabartinį Irako veidą, buvo priimti amerikiečių, be irakiečių pritarimo: ekonominė sistema, politinis rėžimas, kariuomenė lojalumas, oro erdvių kontrolė ir milicijos ar karinių pajėgų formavimas. Ir to pasekmės tvyros dar dešimtmečius.
O amerikiečiai nerimauja dėl įtakos praradimo būtent šiuo metu, kai nerimas dėl atsinaujinančių sukilimų, šiitų nereguliarios kariuomenės ir arabų-kurdų parako statinės sprogimo išlieka didelis. Daug kas JAV ambasadoje Bagdade spėlioja, kokią Irako viziją turi B. Obama. Nuo 2006 m. vasaros G. Bušas kiekvieną rytą pabusdavo norėdamas sužinoti, kas vyksta Irake. B. Obama yra kur kas abejingesnis.
Amerikiečių diplomatai taip pat nerimauja, kad greitai praras galimybę daryti įtaką šaliai. Įskaitant Bagdadą, greitai liks tik keturi postai. Greitai neliks jokių amerikiečių tarp Basros ir Bagdado ir jokių amerikiečių Anbaro ir Salahuddino provincijose. Kai kas ambasadoje nerimauja dėl to, kad paliekama pagrindinė šiitų apgyvendinta šalies dalis.
Taip pat diplomatai nebebus tokie mobilūs, kokie buvo iki šiol. Geriausiu atveju, negalint apsaugoti sričių, kad jas būtų galima aplankyti sraigtasparniu, arba negalint komunikuoti su irakiečiais, vedančiais ginčus dėl patekimo į Žaliąją zoną, diplomatai savo keturiuose postuose atliks tik išklausymo funkciją. Jie tikisi tapti tarpininkais tarp kurdų ir arabų šiaurės Irake, kur dėl strateginės naudos šiuo metu telkiasi amerikiečių dėmesio centras.
Taip pat darbuotojai skundžiasi dėl per mažo finansavimo tinkamam darbo atlikimui, nepaisant to, kad keturi postai bus labai brangūs. Jie sako, kad JAV išleido šimtus milijonų dolerių karui Irake, bet skiria centus sekretorių atlyginimams.
Permainų buvo viliamasi iš šių metų šalies rinkimų, vykusių kovo 7 d. ir pasibaigusių buvusio ministro pirmininko A. Allawio partijos „Iraqiya“ ir N. Al-Malikio „Įstatymų valstybės“ koalicija. Bet rinkimai vis dėlto buvo žymus įvykis šalies politinėje revoliucijoje. Nepaisant rezultato (N. Al-Malikis protestavo, bet negalėjo pakeisti balsų skaičiavimo), šie rinkimai neturėtų virsti pilietiniu karu. Valstybė yra stipri ir saugumo pajėgos rimtai žiūri į jos darbą. Religinių bendruomenių kovotojai buvo numalšini, o sunitai susitaikė su savo pralaimėjimu.
Bet dar visiškai neužgesusi kova dėl valdžios turėtų pasireikšti ilgalaike ir rimta politine nesantaika. JAV pasitraukimas, dar nenusistovėjęs šalies politinis žemėlapis ir JAV, Saudo Arabijos, Irano ir netgi Turkijos kišimasis veda prie aršios kovos dėl valdžios.
N. Al-Malikis buvo daugelio mėgstamas kandidatas, remiamas irakiečių, nes sutriuškino tiek sunitų, tie šiitų ginkluotas grupes, ir į valdžią atėjo kaip pirmasis individualus politikas (A. Allawis buvo antrasis). N. Al-Malikio kandidatai buvo antri po partijos „Iraqiya“ – neįtikėtina, turint omeny prastą A. Allawio pasirodymą 2005 m.
A. Allawio pusėje yra sunitai, nenustygstantys dėl pastebimos iraniečių įtakos šaliai. N. Al-Malikio opozicija daugiausiai remiasi įtarimais, kad jis turi saitų su Iranu . Tai kaltinimas, kylantis iš įsisenėjusio sunitų požiūrio, kad arabas negali būti šiitas, jei nėra susijęs su Iranu. Ir nepaisant G. Bušo administracijos „80 procentų“ metodo – didžiausias dėmesys šiitams bei kurdams ir sunitų ignoravimas – šios religinės grupės nuvylimas gali reikšti šalies destabilizaciją. Sunitai galbūt neįgalės perimti šiitų valdymo, bet jie vis tiek gali jam mesti didelį iššūkį. Kurdai ir jų vieninteliai draugai – kalnai (perfrazavus kurdų posakį), sugebėjo Iraką destabilizuoti 80-čiai metų. O sunitai gyvena daug didesnėje šalies teritorijoje ir turi rėmėjų visame arabų pasaulyje, todėl gali destabilizuoti šalį labiau nei kurdai kada nors galės.
Amerikiečiai linksta prie A. Allawio dėl tos pačios priežasties: jie mato jį kaip sunitų pykčio malšintoją. JAV ambasadorius J. Jeffrey rugpjūtį vykusioje spaudos konferencijoje sakė, kad JAV norėtų, kad A. Allawis užimtų svarbią poziciją. JAV diplomatai Bagdade sako, kad išvykstantis JAV viršininkas generolas R. Odierno yra itin sunerimęs dėl atsinaujinančio sukilimo jeigu A. Allawio „Iraqiya“ sąrašas nebus patenkintas.
A.Alawis negali tiesiog tapti ministru pirmininku, nes neturi plataus politinio spektro paramos. Vietoj to jam gali būti duota prezidento kėdė. Šiitai ir N. Al-Malikio rėmėjai, tuo tarpu, visai nėra patenkinti A. Alawio tapimo prezidentu idėja. Naftos ministras H. Shahrastanis, artimas N. Al-Malikiui, perspėjo amerikiečius, kad daugelis šiitų į A. Allawio tapimą prezidentu žiūrėtų kaip į valstybės perversmą, mesdami į šalį naują valdžią ir grąžindami Saddamo laikus. Daugelis N. Al-Malikio partijoje yra nepalankiai nusiteikę prieš sunitus lygiai taip pat kaip ir daugelis A. Allawio partijoje yra nepalankiai nusiteikę prieš šiitus. Ir visi jie bijo istorijos pasikartojimo.
N. Al-Malikis savo artimiems kolegoms yra sakęs, kad, jeigu jis paliktų pareigas, viskas, dėl ko dirbo pastaruosius keturi metus, sugriūtų. Jis mano, kad vienintelio savo pastangomis pertvarkė Iraką. Be jo nebūtų „Įstatymų valstybės“ partijos, nes ji sukurta naudojantis N. Al-Malikio reputacija, o jis surinko daugiausiai balsų. Tuomet sadristų judėjimas taptų stipriausia šiitų jėga ir laikrodis pasisuktų atgal, gražindamas 2006 m. anarchiją.
Sunku nesutikti. Ministras pirmininkas yra sukaupęs didžiulę ir palyginus stabilią galios infrastruktūrą. Jo, jo patarėjų ir saugumo institucijų netekimas šiuo metu būtų pražūtingas. N. Al-Malikis laimėjo skeptiškų sunitų palankumą po 2008 m. įvykdytos atakos prieš šiitų karius. Tai daugumos akyse jį pavertė pasaulietiniu nacionalistu. Amerikiečiai taip pat tiki, kad nėra jokių scenarijų, kuriuose nedalyvautų N. Al-Malikis.
J. Jeffrey sakė, kad JAV šuo aspektu neturi visiškai jokios galios. „Mes neturime jokios teisės kištis. Vieninteliu atveju pergalvosime savo politiką, jeigu vyriausybė priklausys sadristams, tuomet tikrai turėsime paklausti, ar ateityje galime likti šioje šalyje, turint omeny jų politinę poziciją“. Jei sadristai užimtų dominuojančią rolę valstybės valdyme, be šalies palikimo, sako ambasadorius, JAV taip pat nebesistengtų atkalbėti JT panaikinti 7-tą sankcijų Irakui skyrių. „Mes turbūt nebebūtume itin entuziastingai nusiteikę dėl šios misijos“, - sakė J. Jeffrey.
Tačiau sadristai kalbasi su A. Allawiu. Jie siūlo savo paramą, jei gautų Vidaus reikalų ministerijos kontrolę ir jeigu iš įkalinimo būtų paleisti bent 2 000 jų vyrų. A. Allawis savo bendravimą su smarkiai prieš amerikiečius nusiteikusiais sadristais pateisino tuo, kad jie yra suklaidinti ir gali būti kontroliuojami.
Tai poelgis, galintis turėti rimtų pasekmių. N. Al-Malikis sako, kad sadristai yra pavojingi ir netiki, kad A. Allawis gali juos kontroliuoti. Kurdai tuo tarpu buvo nuliūdinti A. Allawio bendravimu su sadristais. Jie nerimauja, kad dauguma sunitų A. Allawio sąraše nesutiktų kurdų įsivaizduojama sienai, skiriančia Kurdistaną nuo Irako. Dėl to A. Allawio kurdai neremia. Ministru primininku jie norėtų matyti N. Al-Malikį.
Patyręs kelis ryšių su visuomene pralaimėjimus, A. Allawis išsigelbėjimo ieško pasitikėjimą keliančiuose vizituose į arabų šalis ( Saudo Arabija, Kuveitą ir Siriją). Bet tai nepadeda jo reputacijai Bagdade, ir tuo labiau Irane, kur A. Allawio tapimas premjeru pasirodytų kaip Teherano regioninių priešų – Saudo arabų – laimėjimas. Iranas pirmenybę teikia N. Al-Malikiui.
Tiesą pasakius, Irako galingajai kaimynei nepasisekė pasiekti daugelio savo tikslų Irake. Netgi Irano suformuota Islamo aukščiausioji taryba Irake nemėgsta Irano. Jos nariai, buvę Irako tremtiniai, susirinkę Teherane Saddamo valdymo laikotarpiu, nepamiršo žeminančių iraniečių žvilgsnių, mestų už būvimą arabais. Šiitų partijos turi savo jėgos pagrindą ir jiems nereikia Irano paramos.
O turkai nori paversti šiaurėje esančią Kurdistano regioninę vyriausybę Turkijos vasaline valstybe. Bet taip pat jie domisi ir įvykiais Bagdade. J. Jeffrey mano, kad turkai galėtų susitaikyti su N. Al-Malikio tapimu premjeru, bet pirmenybę teikia A. Allawiui. Turkų ambasadorius nepalankiai žiūri į N. Al-Malikį ir padėjo sudaryti „Iraqiya“ sąrašą. N. Al-Malikis tai priėmė asmeniškai ir laikinai užkirto kelią turkų ambasadoriui patekimą į Žaliąją zoną.
Liūdna tai, kad visi šie manevrai nėra labai svarbūs. Nesvarbu, kas bus ministru pirmininku – Irakas taps autoritariškas. Naftos duodamas pelnas nepadidės dar kelis metus, tad paslaugos taip pat nepagerės. Net tada, kai naftos pinigai pasieks Irako iždą, infrastruktūros kaina visus juos greitai ištirpins. Paslaugų trūkumas reikš, kad vyriausybė iš žmonių susilauks nepasitenkinimo ir taps griežtesnė ir diktatoriška – net jeigu ir išlaikys demokratijos fasadą.
O irakiečiams tai reiškia nesibaigiančias kančias. Nuo 2003 metų, kai prasidėjo okupacija, 70 000 irakiečių buvo nužudyti. Dar daugiau buvo sužeisti. Šalyje liko milijonai našlių ir našlaičių. Milijonai paliko savo namus. Dešimtys tūkstančių irakiečių dar ne vienerius metus turės praleisti kalėjimuose. Naujoji Irako valdžia yra viena iš labiausiai korumpuotų pasaulyje. Jai sekasi nebent būti brutaliai ir suteikti minimalią apsaugą. Ji nesugeba pasirūpinti savo žmonėms, milijonai kurių vos išgyvena. Irakiečiai yra traumuoti. Kaimyninėse šalyse kamuojasi šimtai tūkstančių pabėgėlių. Religinių grupuočių nesantaika kyla, džihado veteranai, ginklai ir taktikos sklinda.
Praėjus septyneriems metams po amerikiečių invazijos, žiauriausia ironija yra ta, kad neokonservatorių pastangos sukurti paklusnią demokratinę JAV sąjungininkę, galinčią atremti Irano ir Saudo Arabijos įtaką regione, visgi buvo vaisingos. Bet net jeigu Irako vyriausybė taps demokratiška, niekas nelaikys šios šalies lydere. Regiono žmonės prisimena – net jeigu Vakarai pamiršo – septynis metus trukusį chaosą, smurtą ir terorą. Štai ką jiems simbolizuoja Irakas. Dėl Irako bei Afganistano karų ir kitų JAV nesėkmių Vidurio Rytų regione amerikiečiai prarado didžiąją dalį savo įtakos arabams.
Parengta pagal Foreignpolicy.com
