Prisipažinsiu, pirmąkart išgirdęs, kad mūsų politika - atžagareiviška, kiek nustebau. Negi mes iš tikrųjų atžagareiviai, taigi einame atgal? Tačiau tokį apibūdinimą galima paprastai pagrįsti. Ne, mes neiname atgal, mes tik žiūrime atgal. Praeitis yra mūsų stiprybės aruodas, bet jis yra neišsenkamas tik tuo atveju, jeigu iš jo semiame nuolatos ir nieko daugiau nenorime matyti.
Tai, kad neužmirštame savo istorijos, daro mums garbę. Tačiau bėda ta, kad šios mūsų didybės romantinės paieškos nepalieka nei noro, nei laiko matyti ateitį ir dirbti jos labui. Atsigręžę praeitin, į priekį galime eiti jau tik atbuli, tarsi nenoromis. O tai yra nepatogus ir nelabai spartus ėjimo į ateitį būdas.
Tai akivaizdu, kai pradedame kalbėti apie mūsų užsienio politiką, ypač apie santykius su Rusija. Užsienio politika apskritai yra gerokai specifiška politikos rūšis, į kurios du specifinius požymius reikėtų atkreipti dėmesį. Pirmasis plaukia iš pačios užsienio politikos prigimties, antrasis yra daugiau tėvyninis, mūsiškis.
Užsienio politikoje valstybė gina bendruosius savo interesus, todėl vidiniai jos reikalai, partiniai nesutarimai ir kova dėl valdžios pasitraukia į šalutinį planą. Antai apie JAV, pretenduojančių būti dabartinės demokratijos bastionu, užsienio politiką paprastai sakoma, kad ji yra respublikoniškai demokratiška arba demokratiškai respublikoniška. Taigi nesvarbu, kuri partija ten valdžioje, užsienio politika daugmaž yra ta pati, nes vienintelis jos orientyras - Amerikos saugumas ir galybė.
Šiuo požiūriu mūsų valstybės pastarųjų metų užsienio politika atitinka aukštus demokratijos standartus. Juk dominuojanti mūsų užsienio politikos kryptis lig šiol beveik nepriklausė nuo partijų, kurios turėjo daugiau įtakos vidaus politikoje. Dar daugiau, jeigu jau kalbame apie kairiųjų ir dešiniųjų politikų valdymo laikotarpius, galime konstatuoti įdomų jų bendradarbiavimą. Būdami valdžioje, kairieji iš esmės vykdė tokią užsienio politiką, apie kokią buvo linkę kalbėti dešinieji. Dabar, turėdami valdžią, dešinieji mėgina vykdyti tokią politiką, apie kurią daugiau tylomis buvo linkę kalbėti kairieji. Toks politinių partijų sutarimas būtų tiktai sveikintinas, jeigu neįsipintų mūsų užsienio politikos savitumas. Prasideda jis nuo minėto žodžių ir veiksmų atitrūkimo, dėl kurio kalbėjimas ir tik kalbėjimas ima išstumti darbus ir užimti jų vietą. O jeigu kalbame apie santykius su Rusija, tai baigiasi jis gana aiškiai išreikšta antipolitine nuostata, kad politika pamažu liaujasi buvusi praktiniais valstybės veiksmais ir vis labiau traukiasi į ideologinių užkeikimų sritį. Ir tokia nuostata neatsitiktinė. Kai kurios politikos sritys tiesiai įvardijamos kaip pavojingas ir todėl vengtinas užsiėmimas.
Vertybininkai ir pragmatikai
Politinius Lietuvos ir Rusijos santykius dabar svarsto ir mūsų publicistai, ir politikai. Aštriausias ginčas išsikristalizavo tarp vertybininkų ir pragmatikų, nes vieni Lietuvos politiką orientuoja į vertybes, kiti - į interesus. Pirmieji savo poziciją pateikia kaip aukštesnę, idealistinę, dorovišką, nes ji iškylanti virš naudos, ypač materialinės. Toks sąvokų apibrėžimais grindžiamas ginčas filosofiškai galėtų būti įdomus, bet kaip politinis ginčas jis kiek scholastiškas ir nelabai prasmingas. Tačiau klysta tie, kurie nenori matyti daug paprastesnės ir gana akivaizdžios šio ginčo prasmės, dėl ko jis tampa ideologiškas ir psichologiškai kompleksuotas. Juk "vertybinės" politikos esmė - ne tai, ką ji deklaruoja, o tai, ką imasi paslėpti.
Lietuvos užsienio politika turi ginti Lietuvos valstybės interesus. Bet ar ši politika turi ginti Lietuvos vertybes? Be abejo, tai netikslus pasakymas, nes tos vertybės, kurias valstybė šiuo atveju turi ginti, nėra vien Lietuvos vertybės. Ne Lietuva jas sukūrė, ne Lietuva jas gali apginti. Ir kai šios vertybės nukreipiamos prieš pragmatinį veikimą kaip kažkokią politikos gėdos žymę, iš realios užsienio politikos mažai kas lieka, ją pakeičia retorika, frazės, rituališki užkeikimai. Tokia Lietuvos užsienio politika išplaukia į tarptautinius vandenis, deja, ne drauge su visa Lietuva.
Amžino priešo įvaizdis
Čia ir atsiranda kam malonus, o kam įkyrus užsienio politikos refrenas - Rusijos grėsmė. Be šio motyvo nesuprasi, kodėl ši politika yra šiek tiek antipolitiška ir kodėl ji gana aiškiai atžagareiviška. Panašiai kaip iš savo istorijos mes semiamės didybės, taip iš santykių su Rusija istorijos semiamės amžinojo priešo įvaizdį. Brangiausias dalykas mums praeitis, dėl to mūsų užsienio politikos nuostatos atitrūksta nuo "smulkių" bei "žemų" reikalų ir iškyla į pasaulinės politikos dausas.
Kodėl šis Rusijos kaip principinio Lietuvos priešo motyvas tapo garsiausia mūsų Rytų politikos gaida? Todėl, kad iš mūsų didžiosios kaimynės praeityje patirtos traumos yra didelės, o žaizdos sunkiai gyjančios. Tokia skaudi praeitis negali nenuodyti ir dabarties santykių ir kažkoks įtarumas ir atsargumas čia visiškai suprantamas. Pagaliau grėsmę visada galima redukuoti į piktadario ketinimą, nesivarginant įrodymais. Bėda ir problema atsiranda tik tada, kai tuo persiima politikai, turintys formuoti valstybių santykius. Iš čia ir kyla įdomus politikų ir ideologų susitapatinimas: pirmieji, kalbėdami apie Rusijos grėsmes, pateisina savo praktinį neveiklumą, antrieji - jaučiasi esą užsienio politikos kūrėjai. Šiaip ar taip, tai stiprus koziris, kuriuo patogu demonstruoti savo politinį reikšmingumą ar paslėpti savo praktinės politinės kompetencijos stoką.
Nelieka pragmatiškumo
Šis koziris ypač gerai suveikė opoziciniame dešiniųjų politikų žaidime prieš kairiąją valdžią. Kuriamas apie ją ir nuolatiniais kaltinimais palaikomas nuolaidžiavimo (jeigu ne dar blogiau) Maskvai įvaizdis pastatė tvirtą užkardą abiejų valstybių kontaktams. Kairiųjų aukštieji politikai, reguliuodami santykius su Rusija, keliaudavo tik Vakarų kryptimi savo sąjungininkams aiškindami politinių derybų su Rusija pavojingumą. Tiesa, šios pastangos nebuvo labai vaisingos, iš jų išliko nebent garsioji, pasididžiavimą mūsų užsienio politikos principingumu žadinanti formulė "vieniši, bet išdidūs". Tokį mūsų užsienio politikos izoliavimąsi nuo savo valstybės praktinių problemų tylomis palaiko didieji mūsų sąjungininkai, nes tokiame fone jų pačių liberalizmas darosi ryškesnis ir leidžia sėkmingiau tvarkyti pragmatinius reikalus su Rusija. Pavyzdžiui, neseniai kai kurie mūsų politiniai komentatoriai su apmaudu konstatavo, kad tokia laikysena Vokietijos kanclerei padeda ne tik palaikyti gerus santykius su Rusijos vadovais, bet ir didina populiarumą prieš rinkimus savo šalyje.
Prezidentės skambutis
Tokios mūsų užsienio politikos ideologiniame statinyje atsiranda nedidelė spraga - tas nelemtas Lietuvos prezidentės skambutis Rusijos prezidentui. Tai būtų vargu ar didesnio dėmesio vertas įvykis, bet esamame Lietuvos užsienio politikos kontekste - tai baisus tabu sulaužymas. To nebuvo jau bent aštuonerius metus.
Ir dėl visko čia kalta pirmiausia vertybių krizė. Lietuvos vežėjai tapo diskriminuojami, pieno produktai paskelbti įtartinais, iškilo pavojus kiaulių eksportui. Kiaulės - ne tokia vertybė, kad dėl jų važiuotum į Briuselį. Neapsikentusi prezidentė tiesioginiu kontaktu su aukščiausia Rusijos valdžia panoro perkirsti šį Gordijo mazgą. Tačiau mazgas per daug ilgai megztas ir per daug tvirtas, kad jį perkirstum vienu smūgiu. Šis smūgis pataikė į skaudamą mūsų užsienio politikos formuotojų vietą. Jų reakcija buvo palyginti santūri, prezidentė tiktai pabarta dėl naivumo ir įspėta, kad tokie santykių su Rusija posūkiai Lietuvai pavojingi. Verdiktas būsiąs paskelbtas tada, kai bus sulaukta tokios politikos rezultatų. Tada ir pasigirs: mes juk sakėme, mes įspėjome...
Šiame kontekste sunku susilaikyti nepriminus vieno konservatorių partijos politinio veiksmo. Praėjusiuose Lietuvos prezidento rinkimuose konservatoriai rinkėjams pirštu parodė, kas tai yra patys aukščiausieji pragmatiškos politikos standartai. Pastarieji rinkimai buvo ypatingi tuo, kad visi rezultatą žinojo iš anksto, todėl politinių partijų iškelti kandidatai neslėpė, kad jie neturi šansų laimėti. Jie tenkinosi galimybe pareklamuoti savo partijos pozicijas ir savo kandidatų gerąsias savybes. Tik konservatoriams tai pasirodė nepriimtina. Remiamu kandidatu jie pasirinko ne asmenį, susijusį su konservatorių ginamais principais, o tą, kuris laimės. O juk ši partija turėjo savo viešai pripažintą lyderį, konservatorių dvasios tėvą, kurį daugelis tos partijos narių, ypač krikščioniškasis jos sparnas, ir buvo linkę matyti tikruoju savo kandidatu. Deja, jis taip pat neturėjo šansų laimėti.
Užbaikime šį siužetą paties potencialaus konservatorių kandidato priešrinkiminiu pareiškimu. Jis toks įdomus, kad jį verta pacituoti: "Nomenklatūra (Algirdas Brazauskas kažkodėl išimtis) žiauriai bijo Dalios Grybauskaitės. Gali juk neklausyti patarimų, nelaikyti partijos deleguotų teisinių patarėjų. Naudos prieš jas visas priemones; tikėkimės, kad nenuodys, kaip daroma Rusijoje. Kol kas nuodija visuomenę. Talkina teisuolis Mykolas Burokevičius" (LŽ, 2009 05 04). Mėginti suprasti tokią šaradą beprasmiška, nes pagal racionalius kriterijus ji - nonsensas. Bet joje yra viskas, ko reikia: nomenklatūra, Brazauskas, Maskva ir lietuvių vietininkai, prezidentės gyvybei gresiantis pavojus ir plius Burokevičius. Kuo čia dėtas pastarasis? Ogi tiesiog kad būtų baisiau.
Tokiuose tekstuose iškart pajunti meistro ranką. Kartu nužymima nauja konservatorių vidaus politikos gairė, kurią galima įvardyti kaip prezidentės gundymai. Jeigu Mahometas neina prie kalno, tai kalnas eina prie Mahometo. Jeigu kandidatas į prezidentus nepanoro būti formalus konservatorių partijos kandidatas, tai jau esamą prezidentą reikėtų įtikinti tapti realiu konservatorių prezidentu. Vis dėlto Lietuvai, atrodo, negresia nesibaigiantis Vyriausybės ir prezidento medaus mėnuo. Būtų gerai, kad tik jis neišvirstų nesibaigiančiu šių institucijų savitarpio karu. Šiaip ar taip, Vyriausybė pragmatiškai gundydama prezidentę eikvoja savo kompromisų atsargas, kurių konservatoriai turi nedaug.
Kairė nesiskiria nuo dešinės
Ir pagaliau - paskutinė pastaba apie Lietuvos ir Rusijos santykius bei Lietuvos politiką Rusijos atžvilgiu. Atrodo, juose vis dėlto pribrendo esmingi pokyčiai. Ir kairiosios, ir dešiniosios partijos, būdamos valdžioje, daro tai, apie ką kalba jų opoziciniai partneriai. Kairieji buvo įsitikinę, kad Lietuvai Rusijos atžvilgiu būtina aktyvi, sumani ir lanksti politika, tačiau realiai vykdė iš dalies priešingą politiką. Dešinieji, priešingai, be paliovos kalbėjo apie kontaktuose su aukščiausiomis Rusijos institucijomis slypinčius pavojus, tačiau dabar bent jau kai kurie iš jų žingsnis po žingsnio atranda, kad dalykinių kontaktų su didžiuoju kaimynu nebuvimas yra tiesiog politinė impotencija, kuria neverta didžiuotis. Tad jie priversti daryti tai, apie ką kalbėjo kairieji. Tačiau taip atkakliai dešiniųjų kurti draudimai dabar jau yra tapę ta inercine jėga, kurią jiems patiems reikia įveikti. Tad nenuostabu, kad Rusijos link jie mėgina judėti atbulomis, nes užpakalis ne toks jautrus iš saviškių gaunamiems smūgiams.
Prof. Justinas KAROSAS
