Tačiau tikrasis karas dažniausiai neturi nieko bendro su tuo suvokimu, kurį suformavo mūsų galvose Holivudas...
1. Tikras snaiperis labiau remiasi apskaičiavimais, o ne savo paties tikslumu
Tikras snaiperis labiau remiasi apskaičiavimais, o ne savo paties tikslumu (nuotr. blogspot.com)
Netgi pačiuose realistiškiausiuose filmuose scenos su snaiperiais labiau panašūs į kompiuterinius žaidimus. Šaulys susiranda atokesnę vietelę, stebi priešą specialios optikos pagalba ir, gerai prisitaikęs, spaudžia gaiduką:
Iš tiesų snaiperio meistriškumas yra gerokai mažiau susijęs su optinio įtaiso nutaikymu, nei su geru fizikos išmanymu. Vienas reikalas, kai taikinys nuo snaiperio yra už kokių 7 metrų, o visai kitas – kai iki jo 20-30 metrų. O dar kitaip būna, kai reikia pataikyti į taikinį, kuris nutolęs 2,4 kilometro. Kanadiečių snaiperiui Ronui Furlongui yra pavykę padaryti ir tai.
Kai yra toks atstumas, tenka atsižvelgti į vėjo greitį, nes jis keičia kulkos greitį. Jeigu kulka nustotų skristi, ji tiesiog nukristų. Kulkai, kurią kadaise paleido R. Furlongas, reikėjo maždaug keturių sekundžių, kad ji pasiektų taikinį. Dėl vėjo ji būtų nukritusi, nepasiekusi teroristo, į kurį šovė snaiperis. Todėl jam teko taikytis į orą, gerokai aukščiau taikinio, ir pasirinkti reikiamą kampą.
O tenka atsižvelgti ne tik į vėjo pasipriešinimą ir kritimo galimybę. Šaltyje parakas dega greičiau, šilumoje - lėčiau. Tai reiškia, kad kulka skirtingu oru skris skirtingu greičiu. Ir nepamirškite atkreipti dėmesį aukštį virš jūros lygio - kalnuotoje vietovėje kulka skris greičiau ir plokščiau.
Apibendrinant, baisūs ne tie snaiperiai, kurie turi didžiausius ginklus, o tie, kurie draugauja su fizika.
2. Kiekvienas Holivudo susirėmimas kardais baigtųsi kardų lūžiais
Kiekvienas Holivudo susirėmimas kardais baigtųsi kardų lūžiais (nuotr. blogspot.com)
Koks gi mitas galėtų būti susijęs su kardais? Kas jiems galėtų atsitikti. Na, pavyzdžiui, pažvelkime į sceną iš „Dangaus karalystės“:
Arba klasika jau tapusi kova iš „Nužudyti Bilą“:
Arba bet kuris susirėmimas iš „Karibų piratų“...
Iš tiesų kardai, kaip ir bet kurie lydiniai, nuo daugkartinių smūgių greitai atbunka. Jei taip gražiai daužyti vieną kardą į kitą realiame gyvenime, bet koks kardas gali labai greitai virsti beverčiu laužu. Be to, nuo tokių stiprių smūgių kardai gali paprasčiausiai sulūžti perpus.
Štai, pažvelkite į šią sceną iš vikingų gyvenimo. Atkreipkite dėmesį į tai, kad kovotojai labiau spardosi ir stumdosi, o jų kardai taip ne karto ir nesusidaužia:
O kaip dėl viduramžių riterių su jų galingais kardais, kurių pažeidžiamais tikrai nepavadinsi? Gal bent jau šiuos kardus buvo galima ilgai daužyti vienas į kitą, kaip kine? Nieko panašaus. Net ir jie stengėsi, kaip tik įmanoma vengti kontakto. Tad susirėmimai kardais buvo labiau panašūs į paprastas muštynes:
3. Tikras mūšis ore tokio įspūdžio nepalieka
Tikras mūšis ore tokio įspūdžio nepalieka (nuotr. blogspot.com)
Per ekranus mūšis ore atrodo išties įspūdingai. Lėktuvai skrieja šalia vienas kito vos centimetrų atstumu, vingiuodami vienas pro kito ir be perstojo šaudydami. Pažvelkime į kokią nors sceną:
Iš tiesų šiuolaikiniame oro mūšyje lėktuvai nepriartėja vienas prie kito daugiau nei per keletą kilometrų. Raketos, numatytos trumpiausiems atstumams, skrieja mažiausiai kilometrą. O daugiausia tikrų mūšių vyksta su žymiais didesniais atstumais.
Palyginimui: štai kaip atrodo taikinys filmuose:
Taikinys (nuotr. blogspot.com)
Štai kaip jis atrodytų realybėje:
Taikinys realybėje (nuotr. blogspot.com)
Ir čia mes kalbame apie susirėmimą su mažiausiais atstumais. Kai atstumai didesni, kaip ir būna dažniausiai, pamatyti priešininką plika akimi neįmanoma. Kompiuterio ekrane atsiranda taškelis, raketa leidžiama iš esmės „į tuštumą“, po kelių minučių kažkur įvyksta sprogimas, kurio pilotas irgi nemato.
4. Automatas negali šaudyti ilgiau minutės
Automatas negali šaudyti ilgiau minutės (nuotr. blogspot.com)
Kine tai vaizduojama taip: spaudžiate gaiduką ir nukreipiate automatą ten, kur tik norite, stebėdami, kaip visas pasaulis priešais jus virsta niekuo. Štai kaip tai daro Rembo:
Realybėje po minutės tokio intensyvaus šaudymo (jeigu užtektų kulkų) ginklas tiesiog nustotų veikęs. Automatai numatyti trumpam šaudymui. Maksimumas, ką sugeba M60, kurį matėte Rembo rankose, yra šimtas nepertraukiamų šūvių. Arba maždaug minutė. Po to tektų ginklą pabūklą tektų keisti ir ginklui duoti pailsėti.
5. Povandeninių laivų mūšiai yra mirtini
Povandeninių laivų mūšiai yra mirtini (nuotr. blogspot.com)
Laive tvyro įtempta tyla... Kiekvienas povandeninio laivo įgulos narys pasinėręs į savo uždavinio vykdymą. Staiga pasigirsta triukšmas. Juos susekė priešo laivas! Skubiai darome apgaulingą manevrą!
Dauguma žmonių žino, kad povandeniniai laivai „mato“ dėl įrengtų hidrolokatorių. Dauguma mano, kad jų ekranai atrodo maždaug taip:
Filme (nuotr. blogspot.com)
Viskas atrodo paprasta. Priešo laivas yra ryškus raudonas taškas. Duodate komandą ir šaunate. Bum, ir nėra raudono taško.
Iš tiesų viskas atrodo taip:
Realybėje (nuotr. blogspot.com)
Jei laivas, matomas filmo kadre „Raudonojo spalio medžioklė“, norėtų surinkti informaciją apie priešo laivą, 1990 metais, kai pasirodė filmas, jam prireiktų mažiausiai 15 minučių įtempto nagrinėjimo. Ir tai tik tuo atveju, jei priešo laivas būtų toks malonus ir nekeistų krypties ir greičio.
Išvada: Holivudas meluoja. Tačiau turbūt mes ir nesipriešinsime. Juk kas mokės už kiną, rodantį nuobodžią tiesą?
