„Pasikeitęs karybos pobūdis išryškino faktą, kad ribos tarp taikos ir karo nebėra. Aš jaučiu, kad dabar dalyvauju kare, bet ne tokiame, koks būtų praeityje. Ir taip yra todėl, kad didžiųjų galių varžybos ir idėjų mūšis tarp nevalstybinių veikėjų mums kasdien kelia grėsmę“, vienoje konferencijoje rėžė Carteris.
Ir generolas nejuokavo. Tai, ką anksčiau būtume laikę taikos metais, dabar yra kažkas tarp vieno ir kito kraštutinumo. Niekas nepaskelbė karo, niekas nenutraukė diplomatinių santykių, niekas nemobilizavo rezervinių karių. Tačiau priešai yra aiškūs ir jie vienas kitam stengiasi sukelti nuostolius.
Jei prieš 20-30 metų būtumėte kam nors pasakęs, kad viena valstybė kitai agresyviomis priemonėmis stengiasi sukelti žymią žalą, kad sutrikdytų jos veikimą, jūsų pašnekovai suprastų, kad vyksta karas. Tačiau dabar tai nebėra taip aišku, nes tie puolimai vyksta kibernetinėje erdvėje. Tiek valstybinis serveris, tiek valstybės pastatai, kainuoja didžiulius pinigus ir yra reikalingi valstybės, kaip tarptautinio aktoriaus, veikimui. Tačiau jei kas nors aktyviomis pastangomis, kariniais veiksmais pasistengtų nušluoti pastatą, tarkim, nuo Jungtinės Karalystės žemės, visi suprastų, kad vyksta puolimas ir prasideda karas. Jei analogiški veiksmai vyksta prieš serverius ar interneto svetaines, daug kas numoja ranka, o naujienos pasirodo kažkur trečiuosiuose laikraščių puslapiuose.
Carteris teigia, kad senoji karo sąvoka, pririšta prie operacijų sausumoje, ore ir vandenyje, yra pasenusi. „Informacija yra didžiosios mūsų veiksmų dalies šerdis. Ateities karyba suksis apie informacija“, paaiškino generolas.
Tiek Carteris, tiek Jungtinė Karalystė, tiek JAV, tiek NATO - visi pagrindiniai veikėjai dabar jaudinasi dėl apibrėžimų. Kada kibernetinė ataka gali būti laikoma kariniais veiksmais? Kuo reikėtų laikyti Rusijos kišimąsi į rinkimus kitose šalyse? O specialiųjų pajėgų karius be valstybinių ženklų - kaip pavadinsime jų žingsniavimą be jokios vėliavos?
Ir tokių neaiškumų ateityje tik daugės. „Žalieji žmogeliukai“ Kryme 2014 metais žygiavo Rusijai viską neigiant ir ciniškai gūžčiojant pečiais. Ką gali padaryti tarptautinė bendruomenė, kai techniškai šie kariai niekam nepriklauso? Visai neseniai buvo surengtos atakos prieš Saudo Arabijos naftos gręžinius. Jie pulti dronais ir sparnuotomis raketomis, paleistomis, kaip manoma, „Houthi“ sukilėlių Jemene. Šiuos ginklus sukilėliams tiekė Iranas, tačiau ar jis atsakingas už atakas?
Svarbiausia tai, kad pasikeitusios sąvokos visiškai maišo senas strategijas. Kaip pasiruošti tokiam karui taikos metu? Kokie atsakomieji veiksmai yra leidžiami, kai net negali įrodyti, kas puola tavo informacinius tinklus? O kas jei pati informacija - falsifikuota, iškreipta ar klaidinanti - pati yra ginklas nežinia kieno valdomos žiniasklaidos rankose? Apie tai pagalvoję, suprasite, kad Carteris tiesiog sako tai, ką mato.
Carteris yra įsitikinęs, kad britai jau kariauja. Tegul tai ir pseudo karas, bet ribos tarp sąvokų po truputį nyksta. „Mes kasdien kariaujame“, teigė generolas, komentuodamas santykius su Rusija.
